Stasys Lukauskis (1869 m. rugsėjo 8 d. Varkaliuose, Raseinių raj. – 1925 m. gegužės 22 d. Šiauliuose) – teisininkas, advokatas, spaudos platintojas, kooperatininkas, visuomenės veikėjas.
Biografija
Mokėsi Šiluvos pradžios mokykloje, Šiaulių gimnazijoje, iš jos išmestas (paaiškėjus, kad mokėsi brolio Jono vardu[1]) įstojo į Liepojos gimnaziją, kur susipažino ir iki mirties bendradarbiavo su Pauliu Kalniniu, būsimuoju Latvijos Saeimos ir LSDSP pirmininku. Įtakos politinėms pažiūroms turėjo dėdė inž. Jonas Bielskis, pas kurį gyveno Liepojoje.
1893 m. baigė Liepojos gimnaziją. Buvo išvykęs į JAV ketindamas mokytis inžinierium, bet nusivylęs grįžo ir įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1899 m.
Nuo 1900 m. advokatavo Šiauliuose. 1902–1904 m. už lietuviškų knygų platinimą buvo su šeima ištremtas į Saratovą. 1904 m. su Jonu Jablonskiu, Vladimiru Zubovu ir Petru Vileišiu stengėsi gauti leidimą leisti Šiauliuose lietuvišką dienraštį. 1912 m. su Kazimieru Venclauskiu ir Vaclovu Bielskiu buvo išrinktas į Šiaulių miesto Dūmą. Dalyvavo įvairių draugijų ir organizacijų veikloje, buvo renkamas jų valdybų nariu.
Pasitraukęs nuo Pirmojo pasaulinio karo frontų 1915–1918 m. dirbo Petrapilyje Putilovo laivų statyklos reikalų vedėju, vėliau – Maskvoje Sandonato platinos kasyklų bendrovės juriskonsultu.
1918 m. birželio mėn., grįžęs iš Rusijos, steigė kooperatyvus Šiauliuose. Kalinių globos, „Varpo“ ir „Kultūros“ draugijų narys. 1918-1925 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys. Prisidėjo prie Šiaulių miesto tvarkymo.[2]
Žmona Elena Ziabickaitė, dukterys agronomė Sofija Jasaitienė ir poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė.
Šaltiniai
