Apie 1101 m. karaliaus Kalmano žmona Buzila pagimdė iš karto du sosto įpėdinius – brolius dvynius Laslo ir Steponą. Vienas iš brolių, Laslo, mirė netrukus po gimimo (pagal kitus duomenis – 1112 m.). Steponas liko vieninteliu karaliaus sūnumi. Jau 1105 m. jis buvo karūnuotas kaip įpėdinis. Jo tėvas Kalmanas paskubėjo su karūnavimu visų pirma dėl to, kad norėjo atimti teisę į sostą savo jaunesniajam broliui Almošui. Almošas nuolat ginčijo savo vyresnio brolio sostą, tačiau nesėkmingai. Eilinis bandymas imtis valstybinio perversmo baigėsi jo nelaisve ir apakinimu (apie 1115 m.) ne tik tai jo paties, bet ir jo mažamečio sūnaus Belos. Bet ir po šio žiauraus smurto Almošas nenustojo kovoti dėl sosto. Todėl, praėjus kelioms dienoms po karaliaus Kalmano mirties Liorincas, Etergomo arkivyskupas, paskubėjo paskelbti princą Steponą naujuoju Vengrijos karaliumi – Steponu II (1116 m. vasario 3 d.).
Valdymas
Stepono II karūnacija
Steono II tėvo, Kalmano valdymas dažnai lyginamas su Rusijos didžiojo kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo valdymu. Netgi pravardė Knygininkas, laikoma, nurodo į apsišvitusį valdymą, už kurį buvo pramintas Išmintinguoju kunigaikštis Jaroslavas. Sekant toliau ta analogija, galima sulyginti Stepono II valdymą su kunigaikščių „Jaroslavičių“ valdymo pradžia: centrinė valdžia silpsta, aštrėja vidaus neramumai, padažnėja nsėkmės išorės karuose, šalis pradeda ristis į feodalinį susiskaldymą. Jau 1116 metais vengrų armija patyrė baisų pralaimėjimą nuo čekų Olšavoje. Kozma Pragiškis savo Čekų kronikoje rašė, kad tame mūšyje „vengrų žuvo netgi daugiau nei Lecho mūšyje“. Vengrų nesėkme pasinaudojo Venecija: po 9 metus trukusio (su pertraukomis) karo (1116–1125) venecijiečiai iš vengrų atėmė Dalmaciją. 1121 metais Steponas II isikišo į rusų kunigaikščių dinastinį karą, palaikant Jaroslavą Sviatopolką jo kare su Vladimiru Monomachu. 1123 metais kunigaikštis Jaroslavas Sviatopolkas žuvo Vladimiro Voluinės apgultyje. Steponas II Иштван II pasisakė už apgulties tęsimą, bet jo aplinka reikalavo grįžti į Vengriją, grasinant nuversti karalių atsisakymo atveju. 1126 metais apakintas Almošas, remdamasis į savo šalininkus iš vengrų didikų, eilinį kartą bandė užgrobti Vengrijos sostą ir, patyręs eilinę nesėkmę, pabėgo į Bizantiją. Brendo karas su bizantiečiais, ir Steponui galų gale teko sudaryti taiką su čekais, ir kartu su vokiečiais. Karas su Bizantija tęsėsi nuo 1127 iki 1129 metų. Sustabdyti jį negalėjo netgi hercogo Almošo mirtis 1127 m., atėjusi, kaip atrodo, dėl natūralių priežasčių. Nežiūrint į pirmas karines sėkmes, vengrai vėl gi buvo sumušti, ir taikos sutartis tik atstatė ikikarinį status quo. 20-tų metų pabaigoje išpanai Ivanas ir Boršas sukilo ir netgi išrinko antikaralių. Sunkiai nuslopinus maištą, Steponas II nusprendė susitaikyti taip pat ir su savo apakintu pusbroliu Bela, mirusio hercogo Almošo sūnumi. Ir nors Steponas, dėl savo vaikų neturėjimo, iš anksto paskyrė savo įpėdiniu Saulą (žmonos Žofijos sūnų), neatmetama, kad į gyvenimo pabaigą jis spejo peržiūrėti savo testamentą Belos naudai. Steponas tai pat organizavo Belos vestuves, supiršęs serbų župano Urošo I dukterį Iloną (Eleną). Nežiūrint į karingą charakteris, karalius Steponas II neišsiskyrė stipria sveikata, beveik be pertraukų sirgo ir mirė būdamas 30-ties metų amžiaus nuo viduriavimo su krauju.
