Share to: share facebook share twitter share wa share telegram print page

Stoicizmas

Zenonas Kitijietis

Stoicizmas – etinės filosofijos srovė, atsiradusi III a. pr. m. e. senovės Graikijoje, vėliau išplitusi Romos imperijoje, kur buvo svarbiausias asmeninės ir politinės etikos pagrindas, kol VI a. išstūmė stoicizmo įtakojama krikščionybė.[1]

Stoicizmo pradininkas yra Zenonas Kitijietis, gyvenęs 335–263 pr. m. e.[2] Žymūs jos pasekėjai buvo Seneka, Epiktetas ir Markas Aurelijus.[3]

Stoicizmas deklaravo penkias kertines vertybes: teisingumą, išmintį, drąsą, saiką (kuklumą) ir nuoširdumą.[4]

Stoicizmo nuostatos

Stoikai teigė, kad žmogui reikia išsivaduoti iš afektų – stiprios susijaudinimo būsenos.[5] Stoicizmo idealas buvo apatija, stiprių afektų nebuvimas.[6] Žmogui būtina daryti gerus darbus, nes tik jie formuoja išmintingą žmogų. Žmogaus tikslas – „gyventi sutariant (su prigimtimi)“. Taip jis galės pasiekti harmoniją, įstatančią jį į „gerą gyvenimo vagą“ bei suteikiančią jam laimę. Išmintingo žmogaus tėvyne laikomas visas pasaulis, taigi tai teigdami stoikai suformuoja žmogų kosmopolitą. Pasak jų, būties esmė – tai moralinės pareigos atlikimas. Mirtis jiems buvus nereikšminga.[3]

Stoikų teologijoje aptariamas logas: Dievas yra kūrybinė pirminė galia, pirmoji visos būties priežastis. Jis yra tas logosas, kuriame glūdi visų daiktų protingosios augimo galios. Dievu vadinami ir formą suteikianti ugnis (pneuma), ir tvarką kuriantis logas, ir Dzeusas.[1] Net kosmas, gimdantis visą gyvybę ir mąstymą, stoikams yra gyva būtybė, turinti dievišką sielą. Iš logo protingumo atsiranda tikslinga ir planinga daiktų bei įvykių tvarka: „Iš jo kyla teologijos požiūriu visiškai sutvarkyto pasaulio idėja, pasaulio, kuriame visa ko sąryšys – tai prasminga tvarka, kurią kuria ir pamažu įgyvendina viena vienintelė dieviškoji galia“. (M. Forschner)

Tą nustatytą tvarką stoikai vadina likimu (gr. heimarmene; lot. fatum),[7] o tikslą, kurio ja siekiama, apvaizda (pronoia; providentia). Pasaulyje neįmanoma išvengti būtinybės.

Stoicizmo etikos pagrindinė idėja taip pat yra priežastingai ir teologiškai nustatyta išorinio pasaulio raida. Mes niekada negalime disponuoti išorinėmis gėrybėmis, todėl vienintelis žmogui pavaldus dalykas yra vidinė laikysena. Antai Seneka rašo: „Kas eina savo noru, tą likimas veda gražiuoju, kas ne – tą jis jėga priverčia“. Todėl išorinė žmogaus laisvės erdvė yra jo pritarimas prigimties veikimui.

Vadinasi, žmogaus tikslas – „gyventi sutariant (su prigimtimi)“. Taip jis galės pasiekti harmoniją, įstatančią žmogų į „gerą gyvenimo vagą“ bei suteikiančią jam laimę (eudaimonija).

Laimę galima pasiekti tik tada, kai sielos ramybės netrikdo joks afektas. Afektas – tai pernelyg suvešėjęs geismas. Jo atsiradimo priežastis – pernelyg sureikšmintas (be to, dar ir klaidingas) vaizdinys. Tada jis veikia taip, kaip „pathos“, aistra. Kadangi retai įmanoma pasiekti aistros objektą, žmogus jaučia nepasitenkinimą.

Stoicizmo idealas – apatija, tokių afektų nebuvimas.[6]

Stoikai skiria keturias afektų rūšis:

  • malonumą
  • nemalonumą
  • troškimą
  • baimę

Jų galima išvengti vadovaujantis teisingu protu (orthos logos): geismas tampa afektu tada, kai protas pripažįsta savo objekto vertingumą.[8]

Tikrosios daiktų vertės suvokimas užkerta kelią netikrų gėrybių siekimui arba pašalina tariamų blogybių baimę. Čionai priskirtina ir įžvalga, kad visos išorinės gėrybės laimės požiūriu yra nevertingos. „Afektas susiformuoja, kai protas troškimui nurodo klaidingą tikslą, o paskui priekaištauja dėl nesėkmės.“ (M. Hossenfelder)

Stoikai daiktus suskirsto į gerus, blogus ir neutralius (adiaphora). Gerais laikomos dorybės, blogais – jų priešybės. Visi likusieji daiktai neutralūs, pvz., ant galvos augančių plaukų skaičius, arba „tokie, kuriems teiktina pirmenybė“ ar „tokie, kuriuos derėtų atidėti“. Pirmenybę būtina teikti tiems dalykams, kurie atitinka natūralų polinkį.

Kadangi mums tenka rinktis ir iš indiferentiškų dalykų, verčiau pasirinkti tai, kas labiau natūralu, pvz., sveikata, o ne liga.

Todėl stoikai dar skirsto žmogaus veiksmus: veiksmai esti blogi (dėl klaidingos įžvalgos) ir geri (dėl teisingos įžvalgos). Tarp jų įsiterpę vidurinieji veiksmai vadinamieji „deramais“, jei juos atliekant įgyvendinamas natūralus polinkis. Nors jie neišplaukia iš jokios įžvalgos, tačiau jais realizuojama natūrali gėrybė.

Laimę nulemia dorybė. Iš esmės dorybė – tai dorovinė įžvalga, parodanti, kokia yra daiktų tikroji vertė. Iš šios įžvalgos kyla kitos dorybės (teisingumas, drąsa ir t. t.) Dorybė kaip pažinimas yra išmokstama, jos neįmanoma prarasti. Tarp dorybės ir jos priešybės nėra vidurio, nes žmogus veikia tik turėdamas įžvalgą arba jos neturėdamas. Teisingas supratimas pagrindžia teisingą santykį su daiktais ir geismais. Taigi pasiektoji harmonija yra laimė.[9]

Svarbiausia stoicizmo idėja yra mokslas apie oikeiosis – pasisavinimą. Pasisavinimas sąlygoja tai, kad dorovinis žmogaus siekimas glūdi pačiuose jo prigimtiniuose polinkiuose. Oikeisosis – tai atsigręžimas į tai, ką žmogus, suvokdamas pats save, pripažįsta deramu dalyku. Žmogus pasisavina jam prigimtus dalykus ir atskiria jam naudingus dalykus nuo žalingų. Todėl ir kiekviena gyva būtybė siekia išlikti.

Istorija

Stoicizmo pavadinimas kildinamas iš Stoa Poikile (sen. gr. ἡ ποικίλη στοά), arba „tapytas prieangis“ – mitinėmis ir istorinėmis mūšių scenomis papuoštos kolonados Atėnų agoros šiaurinėje pusėje, kur Zenonas Kitijietis ir jo pasekėjai susirinkdavo aptarti savo idėjas IV a. pr. m. e. pabaigoje.[10] Priešingai nei epikūriečiai, Zenonas pasirinko savo filosofiją dėstyti viešoje erdvėje. Iš pradžių stoicizmas buvo žinomas kaip zenonizmas. Tačiau netrukus šio pavadinimo buvo atsisakyta, greičiausiai dėl to, kad stoikai nelaikė savo pradininkų tobulai išmintingais ir siekė išvengti pavojaus, kad filosofija taps asmenybės kultu.[11]

Markas AurelijusEpiktetasGajus Musonijus RufasSenekaPoseidonijusPanaitijasChrisipasKleantasZenonas Kitijietis


Psichologija ir psichoterapija

Stoikų filosofija buvo filosofinis pagrindas šiuolaikinei kognityvei psichoterapijai, ypač dr. Albert Ellis racionaliai-emocinės elgsenos terapijai (REBT), kuri yra pagrindinė Kognityvinė elgesio terapija (KET) pirmtakė. Aaron T. Beck parengtame originaliame depresijos gydymo kognityvine terapija vadove teigiama: „Filosofinės kognityvinės terapijos ištakos siekia stoikų filosofus.“[12] Gerai žinomą citatą iš Epikteto „Enchiridiono“ daugumai klientų per pirmąjį tradicinės REBT seansą išmokė Albert Ellis ir jo pasekėjai: „Ne įvykiai mus sutrikdo, o mūsų mintys apie įvykius.“[13]

Mokslinėje literatūroje pastebėti panašumai tarp šiuolaikinio stoicizmo ir Trečiosios bangos Kognityvinė elgesio terapija (KET) panašumų, ištirti stoicizmo principų veiksmingumas gydant depresiją.[14][15]

Išnašos

  1. ↑ 1,0 1,1 Stoicizmas(parengė Naglis Kardelis). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2022-10-31).
  2. ↑ Robertson, Donald (2018). Stoicism and the Art of Happiness. Great Britain: John Murray.
  3. ↑ 3,0 3,1 „Helėnizmo epacha“. lietuviukalbairliteratura.lt. 2013-04-21. Nuoroda tikrinta 2022-01-23.
  4. ↑ „Энциклопедический словарь 1953г“. slovar1953.ru. Nuoroda tikrinta 2022-10-31.
  5. ↑ „Философия трудных времен: как стоицизм помогает справляться с неопределенностью“. Forbes.ru (rusų). Nuoroda tikrinta 2022-10-31.
  6. ↑ 6,0 6,1 Seddon, Keith (2005). Epictetus' Handbook and the Tablet of Cebes. New York: Routledge. psl. 217. ISBN 978-0415324519.
  7. ↑ „Stoicism | Definition, History, & Influence | Britannica“. www.britannica.com (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-10-31.
  8. ↑ R. T. Wallis, David Winston, John Dillon. The Idea of Conscience in Philo of Alexandria // Two Treatises of Philo of Alexandria. – Brown Judaic Studies, 2020. – С. 207–216. – ISBN 978-1-951498-02-3
  9. ↑ Гусев Д. А. – Социальные предпосылки зарождения античного скептицизма и специфика стоической теории познания // Философская мысль. – 2015. – № 1. – psl. 148—191.
  10. ↑ Becker, Lawrence (2003). A History of Western Ethics. New York: Routledge. p. 27. ISBN 978-0415968256.
  11. ↑ Becker, Lawrence (2003). A History of Western Ethics. New York: Routledge. psl. 27. ISBN 978-0415968256.
  12. ↑ Aaon Beck, John Rush, Brian Shaw, Gary Emery (1979). Cognitive Therapy of Depression. New York: Guilford. p. 8. „The philosophical origins of cognitive therapy can be traced back to Stoic philosophers, particularly Zeno of Citium (fourth century B.C.), Chrysippus, Cicero, Seneca, Epictetus, and Marcus Aurelius. Epictetus wrote in The Enchiridion: "Men are disturbed not by things but by the views which they take of them." Like Stoicism, Eastern philosophies such as Taoism and Buddhism have emphasized that human emotions are based on ideas. Control of most intense feelings may be achieved by changing one's ideas.“{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  13. ↑ Robertson, Donald (2010). The Philosophy of Cognitive-Behavioural Therapy: Stoicism as Rational and Cognitive Psychotherapy. London: Karnac. ISBN 978-1855757561.
  14. ↑ Aaon Beck, John Rush, Brian Shaw, Gary Emery (1979). Cognitive Therapy of Depression. New York: Guilford. p. 8.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  15. ↑ Evans, Jules (2013). „Anxious? Depressed? Try Greek philosophy“. Telegraph. Nuoroda tikrinta 2023-01-29.

Literatūra

  • A. A. Long and D. N. Sedley, The Hellenistic Philosophers Cambridge: Cambridge University Press, 1987.
  • Inwood, Brad & Gerson Lloyd P. (eds.) The Stoics Reader: Selected Writings and Testimonia Indianapolis: Hackett 2008.
  • Long, George Enchiridion by Epictetus, Prometheus Books, Reprint Edition, January 1955.
  • Gill C. Epictetus, The Discourses, Everyman 1995.
  • Irvine, William, A Guide to the Good Life: The Ancient Art of Stoic Joy (Oxford: Oxford University Press, 2008) ISBN 978-0195374612
Kembali kehalaman sebelumnya