Po 1932 m. sukurto „T-1" sėkmės Bronius Oškinis stengėsi suprojektuoti sklandytuvą, kuriuo būtų galima atlikti ne tik pirmuosius mokomuosius startus, bet ir standartinį orlaivį, skirtą lavintis jau pramokusiems sklandyti.[1]
Viena opiausių to meto problemų – sklandytuvo kaina. Statyba buvo vykdoma privačia iniciatyva – Aukštesniosios technikos mokyklos (ATM) studentų lėšomis ir naudojant mokyklos dirbtuvių įrangą.[2] Iš ATM sklandymo būrelio Lietuvos aeroklubas nupirko pirmąjį sklandytuvą T-1. Kasoje atsirado pinigų, tuo pačiu ir noras pastatyti ką nors geresnio. Taupydamas lėšas Br. Oškinis siekė išnaudoti galimybę tuos pačius sparnus pritaikyti ir spyriniam sklandytuvo liemeniui (mokymui), ir pusiau dengtam (lavinimuisi). Br. Oškinio pasiūlytas naujo tipo sklandytuvo projektas buvo priimtas su entuziazmu, ir jau 1933-34 m. žiemą pasirodė rezultatai naujas, savarankiškos konstrukcijos kūrinys, pradiniam mokymuisi ir lavinimuisi skirtas sklandytuvas „T-2".
Konstravimo metu ekonominiais sumetimais buvo atsisakyta statyti du atskirus sklandytuvus su tokio pat profilio sparnais. Pradiniam mokymuisi skirtas „T-2" variantas su spyriniu fiuzleiažu nebuvo pastatytas. Tą įtakoti galėjo ir faktas, jog netrukus po „T-2" sukūrimo ir išbandymo, 1934 m. rudenį, Br. Oškinis buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos ir kurį laiką neužsiėmė sklandytuvų kūrimu, o jau 1936 m. sukūrė gerokai modernesnį sklandytuvą „BrO-3".[3]
Konstrukcija
Jonas Pyragius, Apanavičius ir Bronius Oškinis sklandymo varžybose JAV, 1937 m.
„T-2", vėliau gavęs indeksą „BrO-2" – medinis parasolio tipo vienvietis monoplanas su atvira kabina. Sklandytuvo konstrukcija nesudėtinga. Fiuzeliažas – pusiau dengtas: drobe aptaukta kabina, likusi fiuzeliažo dalis – atvira. Sparnai – paprasti, iš medinių nerviūrų, aptraukti drobe. Dvi paskutinės sparno galo nerviūrų poros – mažesnio profilio. Sparnas, lyginant su „T-1", ilgesnis ir siauresnis (t.y., sumažintas šoninis santykis). Toks sprendimas aerodinaminiu atžvilgu turi nemaža privalumų, nes sumažėja pasipriešinimo jėgos koeficientas.
„T-1" ir „T-2" sparnų plotis labai mažai skiriasi („T-1" – 1,60 m, o „T-2" – 1,50 m), tačiau „T-2" sklendimo kampas daug plokštesnis, aerodinaminė kokybė geresnė, greitis – didesnis. Sparno profilis paimtas toks, kad, esant atitinkamam atakos kampui, duotų maksimalią kėlimo jėgą ir minimalią pasipriešinimo jėgą.
Kabinos griaučiai mediniai, apkalti klijuote. Įrengti du kabliai: vienas paprastas rankinis – startams naudojant amortizatorių, kitas, specialus, – startams, naudojant automobilinį išvilktuvą.
Didelių skirtumų nuo kitų tokio pat tipo tuometinių sklandytuvų nebuvo.[1]
Eksploatacija
Nuo 1936 m. T-2 buvo naudojamas Kauno aerodrome autostartams, taip pat Nidos sklandymo mokykloje. Juo pats Br. Oškinis 1934 m. vasarą Nidoje yra atlikęs ir ilgesnį skridimą. Panaudojęs šlaito antvėįį, audros metu jis išsilaikė ore 3 val. 57 min.[1]
Praktinėje eksploatacijoje „T-2" pasirodė pastovus, tinkamas lavinimuisi. Naudotas iki 1940 m. Lietuvos okupacijos. Tikėtina, kad 1940 m. buvo peskraidintas į Aukštadvario sklandymo mokyklą, nors apie jo naudojimą vėliau duomenų nėra, liudininkai nepamena ar 1941 m. „T-2" buvo tarp kitų Lietuvos aeroklubo sklandytuvų Aukštadvario sklandymo mokyklos angare.[4]
