Pareigybė pirmą kartą paminėta XIII a. dokumentuose. Lenkijos karaliaus dvare ji atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir Vakarų Europoje. Po Liublino unijos buvo nustatyta tokia taurininkų hierachija:
Pradžioje taurininkas buvo karališkųjų vyno rūsių saugotojas. Karaliui vynas ir midus buvo daromi atskirose statinėse, gėrimai jiems buvo pilami į atskirus ąsočius ir patiekiami asmeninėse taurėse. Taurininkas atnešdavo vyną, midų ar kitą gėrimą, pripildavo jo į karaliaus ar kunigaikščio taurę, demonstratyviai iš jos nugerdavo gurkšnį, tuo parodydamas, kad gėrimas nėra užnuodytas ir pateikdavo valdovui.
Vėliau, daugėjant rūmus aptarnaujančio personalo, pareigos tapo titulinėmis ir niekuo neįpareigojančiomis. Tik ypatingomis progomis taurininkas karaliui pateikdavo gėrimus, prieš tai simboliškai juos pats paragavęs. Taurininko tiesiogines pareigas perėmė pataurininkis, kuris taip pat dažniausiai buvo vadinamas taurininku. O XVIII a. ir pataurininkio pareigos tapo garbės pareigomis, jo funkcijas perėmė dvariškiai.
Dvaro taurininkas
Dvaro taurininko ir pataurininkio titulą suteikdavo karalius jauniems, tik pradedantiems savo valstybinę karjerą turtingesniesiems bajorams didikams. Titulas buvo suteikiamas iki gyvos galvos, bajoras galėdavo savo herbo lauką papildyti taurininko herbu ar jo detalėmis.
Žemietijos taurinko pareigas suteikdavo karalius tos žemietijos teritorijos nuolatiniam gyventojui, turinčiam posesiją. Žemietijos taurininko pareigos po Liublino unijos taip pat tapo tik garbės pareigomis kunigaikštystėse, o vėliau ir pavietuose. Gavęs šias pareigas bajoras jau galėjo pradėti sudarinėti ir skelbti giminės genealogiją.