Trys karaliai (Epifanija; gr.epiphaneia – „pasirodymas“, „apsireiškimas“) – krikščionių religijoje pagerbiamas trigubas Dievo apsireiškimas: simboliniu trijų Išminčių (Kasparo, Merkelio, Baltazaro) apsilankymu pas Kūdikį Jėzų Kristų;[1] Jo krikštas Jordano upėje[2] ir pirmasis stebuklas Kanos mieste.[3][4]
Sausio 6 d. švenčiama šventė, kuria tradiciškai pasibaigia kalėdinis laikotarpis arba saulės sugrįžimo minėjimai. Lietuvoje keliama į sekmadienį tarp sausio 2 ir 8 d.[5]
Nuo seno tą dieną vaikščiodavo persirengėliai (gandrai, arkliai, žydai, meškos ir kt.). Vyrai apsirengdavo senoviškais drabužiais, vaizduodami vaidilas, krivius, senovės karius. Kartais nešiodavosi saulės atvaizdą bei krivulę. Jie lankė sodybas, giedodavo, linkėdavo namų šeimininkams sėkmės, gero derliaus, sveikatos, prašydavo dovanų, o už tai buvo vaišinami ir apdovanojami.
Po šios šventės pradėdavo samdyti žmones darbams.
Sausio 6-oji mūsų krašte nuo seno vadinta: Krikštais, Atarašais, vėliau – Trimis Karaliais, o Latvijoje dar ir Žvaigždės arba Žvaigždžių diena. Ši diena laikoma 13 dienų trunkančio kalėdinio švenčių laikotarpio, vadinamo „tarpkalėdžiais“, „tarpušvenčiais“, „šventvakariais“, „vaišėmis“, pabaiga. Astronomiškai šis laikotarpis sutampa su Saulės „stovėjimo“ (lot. solstitium – Saulės stovėjimas) laiko pabaiga. Vadinamasis Saulės „stovėjimas”, tai laikas kai dienos trukmė beveik 2 savaites pastebimai nesikeičia, nes Saulė virš horizonto kasdien keliauja vis tą patį trumpiausią kelią. O sausio 6-ąją įgudusi akis jau gali pastebėti dienos Saulės kelio pailgėjimą pagal Saulės tekėjimo ir laidos vietos pasikeitimą arba pagal žvaigždynų padėtį. Etnoastronomas Jonas Vaiškūnas nurodo, kad žiemos saulėgrįžos ir dienos pailgėjimo laiko nustatymui ypač tiko Šienpjovių žvaigždynas kurį sudaro 3 Oriono juostos žvaigždės:
„Dėl savo padėties ekliptikos /.../ žiemos saulėgrįžos dieną, būdamas beveik opozicijoje Saulei, jis teka netrukus po saulėlydžio. Pagal Šienpjovių aukščio padidėjimą virš horizonto iš karto po Saulės laidos galima įvertinti dienos pailgėjimo laiką. Jei apie Kalėdas 3 ryškiausios Šienpjovių žvaigždės po Saulės laidos dar vos rodosi, tai jau Trijų Karalių (01.06) dienos vakare – išryškėja pakilusios apie 6 laipsnius virš horizonto. Tokia įsidėmėtino žvaigždyno padėtis ir buvo ženklu, kad diena jau šiek tiek pailgėjo. /.../ Tai, kad žvaigždynas iš ties buvo siejamas su Trijų Karalių diena, liudija ir kitas jam priskiriamas pavadinimas Trys Karaliai“[6].
Beje, etnografė Pranė Dundulienė, remdamasi etnografine medžiaga iš savo gimtųjų Švenčionių rajono, yra tiesiogiai užrašiusi, kad nuo Kalėdų iki Trijų Karalių „diena pailgėja per gaidžio žingsnį, arba tiek, kiek avinas pašoka į viršų, t. y. tokio ilgio kelią nuėjo Šienpjoviai“.
Jonas Vaiškūnas Krikštų/Trijų Karalių šventės paprotį sodybos statinių duris ir net svarbius namų apyvokos daiktus ženklinti trimis kryžiukais sieja su minėtu trijų Šienpjovių žvaigždžių, pagal kurias buvo nustatomas dienos pailgėjimas po Kalėdų, sureikšminimu. „Manyta, kad pradėjus dienoms ilgėti, vėlės privalo iškeliauti atgal į Aną pasaulį, tad Krikštų išvakarėse kai kur buvo ruošiama atsisveikinimo su vėlėmis vakarienė, vadinama Kūčelėmis. Kad namų aplinkoje neužsiliktų nė viena nepageidaujama ano pasaulio būtybė, buvo „atrašinėjami“ pastatai ir daiktai. Ant gyvenamo namo ir ūkinių pastatų durų, o kartais ir ant namų apyvokos daiktų, šeimininkas švento židinio anglimi, o vėlesniais laikais bažnyčioje šventinta kreida, žymėdavo tris kryželius + + + . Šio ženklinimo svarbą primena ir šventės pavadinimai – Atarašai bei Krikštai. „Dedant krikštus“ iš sodybos išrašomi, išprašomi svečiai iš Anapus“[7].
Atėjus krikščionybei ši tradicija buvo sulieta su Trijų karalių švente. Tuomet persirengėlių būrį papildė nauji karalių personažai. Krikščionybės laikais paplito paprotys ant durų bažnyčioje pašventinta kreida parašyti pirmąsias trijų karalių vardų raides: +K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Kiekvienam karaliui skirtas kryželis prieš jo vardą, reiškia išminčiaus šventumą. Pačioje pradžioje kryželiai būdavo rašomi virš kiekvienos raidės, taip sujungiant kryžių ir karūną. Vėliau žmonės ėmė ženklinti savo namų durų staktas, tikėdami, kad užrašius šias raides namai bus apsaugoti nuo
piktųjų dvasių.
Šaltiniai
↑Mt 2,1-12. Biblija, arba Šventasis Raštas. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2022.
