Gatvė Tūbinėse žiemąSenoji klebonija ir buvusi mokykla (tolimajame plane)
Istorija
Tūbinės pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimos 1561 m. Jurbarko valsčiaus inventoriuje, o 1562 m. – Šiauduvos valsčiaus inventoriuje. Rugsėjo 14 dieną būdavo rengiama mugė. 1794 m. minimas Tūbinių dvaras ir kaimas, kurį sudarė 15 kiemų. XIX a. minimas miestelis ir dvaras Raseinių apskrities Pajūrio valsčiuje.[2]
LTSR laikais – „Nemuno“ kolūkio pagalbinė gyvenvietė. Veikė ryšių skyrius (nuo 1939 m.), felčerių ir akušerių punktas (nuo 1956 m.), mokykla (nuo 1911 m.), biblioteka (nuo 1950 m.). XX a. devintajame dešimtmetyje Tūbinės I sujungtos su Tūbinėmis II, bet vėliau vėl atskirtos. 2019 m. patvirtintas Tūbinių herbas.
1929–1930 m. mokytojo Zigmo Jauniaus iniciatyva Tūbinėse buvo pastatytas betoninis trikampis paminklas Vytautui Didžiajam. Trijose paminklo plokštumose buvo atvaizduoti Vyčio, Gedimino bareljefai bei valstybės 10-mečio atkūrimo simbolika. Prie paminklo valstybinių švenčių bei kitų progų metu rinkdavosi vietiniai gyventojai, organizuodavo renginius jaunalietuviai, pavasarininkai, šauliai. 1964 m. paminklas buvo nugriautas. Paminklo viršūnę puošusį geležinį kryžių-saulutę išsaugojo Tūbinių kaimo gyventojal Juzefa Benėtaitė bei Katauskių šeima. 2015 m. kryžius perduotas Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejui.
2015 m. paminklas buvo atkurtas (architektas – Antanas Plaipa, skulptorius – Osvaldas Neniškis). Originalus paminklas stovėjo A. Stulginskio ir Gardavos gatvių sankryžos trikampyje – šiuo metu neišlikusioje erdvėje. Atstatytas sklype arčiau klebonijos, šalia A. Stulginskio gatvės. Paminklo aukštis be kryžiaus – 2,95 m, su kryžiumi – 3,72 m. 2018 m. sausio 18 d. įrašytas į Kultūros paveldo registrą (unik. kodas 42103).[3]
