Vaclovas Lastauskis (Lastouskis, bltr. Vacłaŭ Łastoŭski, Вацлаў Юстынавіч Ластоўскі; 1883 m. lapkričio 8 d. Kalesnikai, Dysnos apskritis, Vilniaus gubernija, Rusijos imperija – 1938 m. sausio 23 d. Saratovas) – Baltarusijos ir Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, istorikas, publicistas.
Biografija
Gimė bežemio bajoro šeimoje. Gimtinėje baigė pradžios mokyklą, iš dėdės Pranciškaus išmoko lotynų kalbos. 1896 m. pėsčiomis sukoręs 70 km, atvyko į Vilnių, dirbo pasiuntinuku vyninėje, vėliau raštininku Šiauliuose, kur įstojo į Lenkijos socialistų partiją; nuo 1903 m. dirbo bibliotekoje Peterburge, kartu lankydamas paskaitas Peterburgo universitete. 1903 m. vedė jau pirmuosius žingsnius literatūroje žengiančią lietuvių rašytoją Mariją Ivanauskaitę.
1906–1908 m. Baltarusijos socialistinės hramados narys. Už politinę veiklą buvo suimtas, kelis mėnesius kalintas. Caro valdžiai ėmus represuoti 1905 m. sukilimo dalyvius bei agitatorius, šeima pasitraukė į žmonos tėvo dvarą Paragiuose, tačiau ten pragyventi buvo sunku. Nuo 1906 m. Rygoje dirbo geležinkelio prekių stoties kontoroje.
1909–1915 m. Vilniuje laikraščio „Naša Niva“ redakcijos sekretorius, 1916–1917 m. redagavo laikraštį „Goman“. 1918–1919 m. Vilniaus baltarusių rados narys, nuo 1918 m. jos atstovas Baltarusijos radoje. 1918 m. kovo 25 d. dalyvavo paskelbiant Baltarusijos Liaudies Respublikos (BLR) nepriklausomybę. Nuo 1918 m. lapkričio 27 d. Lietuvos Tarybos narys. 1918 m. pabaigoje vadovavo Baltarusijos atstovybei prie Lietuvos Tarybos, 1919 m. Baltarusijos atašė prie Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje. 1919–1920 m. Baltarusijos socialistų revoliucionierių partijos narys. 1919 m. gruodžio mėn. – 1923 m. balandžio mėn. BLR Liaudies rados sudarytos vyriausybės vadovas. 1919 m. gruodžio mėn. – 1920 m. vasario mėn. lenkų valdžios kalintas Vilniuje.
1920 m. pabaigoje apsigyveno Kaune. Siekdamas BLR tarptautinio pripažinimo 1920 m. dalyvavo Paryžiaus taikos ir 1922 m. Genujos konferencijose. Kai kuriems jo vyriausybės ministrams 1923 m. pripažinus Baltarusijos TSR, pasitraukė iš politinės veiklos. Kaune vadovavo Gudų reikalų ministerijos leidyklai, 1923–1927 m. leido laikraštį „Kryvič“. 1927 m. po konflikto su A. Smetona išvyko į Baltarusijos TSR. Dirbo Baltarusijos valstybės muziejaus direktoriumi, Baltarusijos mokslų akademijos sekretoriumi. 1930 m. suimtas už dalyvavimą „Baltarusijos išlaisvinimo sąjungos“ veikloje, 1931–1936 m. gyveno tremtyje Saratove. 1937 m. vėl suimtas. Teismo nuosprendžiu sušaudytas. [1] Pagal antrąją bylą reabilituotas 1958 m., o pagal pirmąją – tik 1988 m.
Parašė publicistikos, etnografijos, literatūros kritikos darbų, parengė vadovėlių. Vienas pirmųjų teigė, kad baltarusių valstybingumo ištakos – Polocko kunigaikštė, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštija – taip pat ir baltarusių valstybė.
Bibliografija
- Trumpa Baltarusijos istorija. Кароткая гісторыя Беларусі, Вільня: Друкарня Марціна Кухты. Дварцовая, д. № 4, 1910;
- Ką reikia žinoti kiekvienam baltarusiui. Што трэба ведаць кожнаму беларусу? // Што трэба ведаць кожнаму беларусу. Выданне «Вольнае Беларусі». – Менск : друк-ня А. Я. Грынблята, 1918;
- Gudų knygos istorija. Гісторыя беларускай (крыўскай) кнігі, Коўна: друк-ня А. Бака, 1924; apžvelgta daugiau kaip 1000 svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos X a. – XIX a. raštijos paminklų.
- Baltarusių-rusų kalbų žodynas. Падручны расійска-крыўскі (беларускі) слоўнік. – Коўна: друк-ня А. Бака, 1924.
Šaltiniai
