Sudaužytas stoties laikrodis. Naikinimo aktas įvyko šalyje, šiaip jau turinčioje stiprias drausmingo elgesio tradicijas ir labai žemą nusikaltimų lygį (Dubendorfas, Šveicarija)
Vandalizmas – sąmoningas kultūros vertybių naikinimas. Dažniausiai vandalizmu užsiima pavieniai asmenys ar visuomenei priešiškos grupės. Istorinio lūžio tarpsniais pasitaiko ir valstybinio masto vandalizmo, kuomet masiškai ir neatsižvelgiant į vertę naikinami su praeityje buvusia valdžia susiję pastatai (pavyzdžiui, bažnyčios), meno kūriniai ar net mašinos (pavyzdžiui, varpai), taip demonstruojant valdžios pasikeitimą.
Vandalizmas būdingas įvairioms epochoms ir civilizacijoms, pavyzdžiui, įsilaužimas į Egipto piramides, Graikijos ir Artimųjų Rytų romėnų statulų ir kitų meno vertybių plėšimas, Napoleono I kariuomenės plėšikavimas Maskvoje 1812 m.[1]
Etimologija
Pavadinimas kilęs iš rytų germanų genčių, gyvenusių tarp Vyslos ir Oderio, bei, pagal neteisingai iki XVII a. vyravusią nuomonę, 455 m. nusiaubusių Romą, pavadinimo. Šį pavadinimą panaudojo Anri Gregorua, Blua vyskupas, apibūdindamas Prancūzijos respublikonų armijos veiksmus 1794 m. sausio mėnesį vykusioje Prancūzijos revoliucijoje.
