Verslas apibrėžiamas kaip veikla, teikianti ir aprūpinanti pirkėjus prekėmis ir paslaugomis.[1] Verslai yra paplitę kapitalistinėjeekonomikoje, kur dauguma iš jų yra privatūs ir tiekia prekes bei paslaugas pirkėjams mainais į kitas prekes, paslaugas ar pinigus. Įmonės taip pat gali būti socialinės ne pelno siekiančios ar valstybinės viešosios įmonės siekiančios konkrečių socialinių ir ekonominių tikslų. Verslas priklausantis keliems asmenims gali būti įregistruotas kaip juridinis asmuo arba bendrai suburta bendrovė. Šalys turi skirtingus įstatymus, kur gali būti aprašomos skirtingos teisės skirtingiems verslo objektams.
Verslas gali apimti tam tikrą organizaciją arba vieną konkretų rinkos sektorių, pvz.,: muzikos, filmų produkcijos verslas“. Sudėtinės formos, tokios kaip agroverslas, parodo platesnę žodžio reikšmę, kuri apima visą prekių ir paslaugų tiekėjų atliekamą veiklą. Tikslas yra toks, kad pardavimai viršytų išlaidas ir būtų gaunamas pelnas.
Pagrindinės nuosavybės formos
Įmonių nuosavybės formos varijuoją pagal jurisdikcijas, bet egzistuoja keletas nusistovėjusių pagrindinių formų:
Individuali įmonė:individuali įmonė priklauso vienam asmeniui ir veikia jo naudai. Savininkas gali vystyti verslą vienas arba su kitais žmonėmis. Savininkas turi pilną atsakomybę už visus įsipareigojimus patirtus versle, nuo veiklos sąnaudų iki visų verslo nuosprendžių. Visas turtas priklauso vienam savininkui, įskaitant, pavyzdžiui, kompiuterių infrastruktūros, bet kuris inventorius, gamybos įranga, nekilnojamas turtas.
Akcinė bendrovė:akcinės bendrovės savininkai turi ribotą atsakomybę, o verslo įmonė turi atskirą teisinį statusą nuo jos savininkų. Bendrovės gali būti valstybinės arba privačios. Taip pat gali būti pelno siekiančios ir ne pelno siekiančios kompanijos. Privati pelno siekianti kompanija priklauso akcininkams, kurie išrenka direktorių, kuris valdo įmonę ir yra atsakingas už naujų darbuotojų priėmimą. Privati pelno siekianti kompanija gali būti akcinė bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė.
Kooperatyvas: jis yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, kuri gali būti pelno ir ne pelno siekianti. Kooperatyvas skiriasi nuo korporacijos tuo, kad jis turi narius, o ne akcininkus ir jie dalinasi sprendimo priėmimo atsakomybę. Kooperatyvai yra skirstomi į vartotojų kooperatyvus ir darbuotojų kooperatyvus. Kooperatyvai yra esminė ekonominės demokratijos ideologija.
Finansų verslas apima bankus ir kitas kompanijas, kurios generuoja pelną investuojant ir valdant kapitalą.
Informacinės įmonės pirmiausia sukuria pelną parduodamos intelektinį turtą – jie apima kino studijas, leidėjus ir interneto ir programinės įrangos kompanijas.
Gamintojai gamina produktus iš žaliavų arba iš sudedamųjų dalių, tada parduoda pagamintus produktus ir gauna pelną. Bendrovės, kurios gamina materialias prekes, tokias kaip mašinos ar drabužiai yra laikomos gamintojų.
Nekilnojamojo turto verslo tikslas – parduoti, išnuomoti ir plėtoti turtą, įskaitant ir žemę, gyvenamuosius namus ir kitus pastatus.
Mažmenininkas ir paskirstytojas elgiasi kaip tarpininkas, kuris gauna prekes pagamintas gamintojo skirtas būsimam pirkėjui: jie gauna pelną pakeldami prekių kainas. Dauguma parduotuvių ir įmonės teikiančios katalogus yra platintojai ar mažmenininkai.
Paslaugų verslas siūlo nematerialias prekes ar paslaugas ir dažniausiai ima mokestį už darbą. Interjero dizaineriai, konsultuojančios firmos ir komikai yra paslaugas teikiančios sritys.
Transporto verslas pristato prekes asmenims į jų paskirties vietą už tam tikrą mokestį.
Veiksminga ir efektyvi verslo operacijų priežiūra, vadinama valdymu. Pagrindinės valdymo šakos yra finansų valdymas, žmogiškųjų išteklių valdymas, strateginis valdymas, operacijų valdymas, paslaugų valdymas ir informacinių technologijų valdymas.
Savininkai gali administruoti savo verslą patys arba samdyti vadybininkus, kurie tai darys už juos. Nesvarbu ar jie yra savininkai ar darbuotojai, vadybininkai administruoja tris pagrindinius verslo vertės komponentus: finansinius išteklius, kapitalą ir materialus resursus bei žmogiškuosius išteklius. Šie ištekliai yra administruojami mažiausiai penkiuose funkcinėse srityse: teisinės sutartys, gamybos ar paslaugų pateikimas, rinkodara, apskaita ir finansavimas, žmogiškieji ištekliai.
Valstybinių įmonių restruktūrizavimas
Per pastaruosius dešimtmečius įvairios valstybės dalį savo turto bei įmones pertvarkė į verslo įmones.[2] Pavyzdžiui, 2003 metais Kinijos Liaudies Respublika permoduliavo 80% valstybei priklausančias įmones į bendrovės tipo valdymo sistemą. Taip daugelis valstybinių įmonių tapo akcinės bendrovės, kurių dalis akcijų buvo prieinamos viešojoje akcijų rinkoje.
Verslo proceso vadyba yra holistinis vadybos požiūris, jog visas verslas susideda iš procesų visumos. Pagrindinis dėmesys kreipiamas į tai, kad visos organizacijos sritys orientuotųsi į klientų norus bei poreikius ir taip būtų skatinamas verslo efektyvumas ir našumas, kartu siekiant inovacijų, lankstumo bei modernizavimo. Stengiamasi nuolat tobulinti šiuos verslo procesus, todėl tai galima apibrėžti kaip „procesų optimizavimo procesu“. Manoma, jog šis požiūris paverčia įmones efektyvesnėmis, našesnėmis bei galinčiomis lengviau keistis negu tradicinis hierarchinio valdymo požiūris.
Organizacija ir valstybės reglamentavimas
Dauguma legalių jusrisdikcijų apibrėžia galimas nuosavybės formas įmonėms, taip sukuriant komercinę teisę kiekvienam tipui.
Pagrindiniai faktoriai turintys įtakos verslo organizavimui:
Verslo įmonės dydis bei apimtis, struktūra, valdyba ir nuosavybė. Paprastai mažesnė įmonė yra lankstesnė, tuo tarpu didesnės bendrovės, turinčios platesnę nuosavybę ar didesnę struktūrą, bus korporacinio tipo. Verslas, norintis uždirbti pinigų akcijų rinkoje ar norintis priklausyti plačiam žmonių skaičiui, bus priverstas tapti specifine teisine forma.
Sektorius ir valstybė. Privačios pelno siekiančios įmonės skiriasi nuo valstybei priklausančių. Priklausomai nuo valstybės, tam tikri verslai yra teisiškai priversti būti organizuojami atitinkamais būdais.
Tikroji ūkinė bendrija, komanditinė ūkinė bendrija, mažoji bendrija ir kitos specifinės verslo organizacijos apsaugo savo savininkus ar akcininkus nuo verslo žlugimo paverčiant verslą atskiru teisinių darinių su tam tikrais teisinėmis apsaugomis. Privačios nuosavybės ar individuali veikla nėra tokios apsaugotos.
Mokesčių lengvatos. Skirtingos struktūros turi skirtingus mokesčių įstatymus, kas gali lemti mokesčių lengvatas.
Informacijos atskleidimo ir bendradarbiavimo reikalavimai. Iš skirtingų verslo struktūrų gali būti reikalaujama paviešinti tam tikrą informaciją ar tam tikroms institucijoms. Kartu gali tekti laikytis skirtingų taisyklių ar nurodymų.
Daugelis komercinių veiklų valdomos per atskirus subjektus kaip bendrovės ar ūkinės bendrijos. Teisinės jurisdikcijos leidžia asmenims organizuoti tokius subjektus užpildant reikalingus dokumentus su atitinkamomis valstybinėmis institucijomis ir sutinkant su kitomis reikalingomis prievolėmis. Akcininkų, partnerių ar narių santykius bei teises dalinai reguliuoja konstituciniai dokumentai ir dalinai jurisdikcijos teisė, kuri priklauso nuo subjekto sukūrimo vietos. Trumpai tariant, įmonės akcininkai, partneriai ar nariai ribotos nuosavybės įmonėse yra apsaugoti nuo asmeninės atsakomybės skoloms bei kitiems įsipareigojimams, kurie priklauso sukurtam atskiram teisiniam subjektui (juridiniam asmeniui). Taip yra apsaugoma savininkų asmeninė nuosavybė nuo verslo nesėkmės, išskyrus atvejus, kai yra tyčinis aplaidumas ar neteisėti veiksmai.
Jei du ar daugiau individų turi verslą kartu, bet neįteisino į labiau specializuotą įmonės formą, jie laikomi tikrąja ūkine bendrija. Partnerystė sąlygos dalinai valdomos partnerystės susitarimo (jei toks buvo pasirašytas), ir dalinai įstatymais jurisdikcijos, kurioje bendrija randasi. Jei nėra jokių partnerystės dokumentų ir susitarimo, partnerių santykiai bus prižiūrimi įstatymų jurisdikcijos, kurioje yra partnerystė. Vienas asmuo gali užsiimti individualia veikla arba sukurti individualią įmonę (juridinis statusas).
Keli apsvarstytini svarbūs faktoriai renkantis kaip valdyti verslą:
Tikrosios ūkinės bendrijos (angl. general partnership) steigėjai ir kiti individualia veikla užsiimantys asmenys valdantys verslą be atskiro teisinio subjekto, yra atsakingi asmeniškai už verslo skolas bei įsipareigojimus.
Kai kuriose šalyse egzistuoja įstatymai išskirtinai mažoms įmonėms. Jos gali būti atleidžiamos nuo tam tikrų prievolių ir kvotų, turi supaprastintas procedūras, palankesnius ar skirtingus mokesčius.
Įmonė gali tapti vieša per vadinamą pirminį viešą akcijų siūlymą. Jos metu dalis įmonės akcijų priklausys viešiems asmenims. Kad tai atliktų įmonė turi turėti juridinį statusą ir sutikti su tam tikrais įstatymais ir procedūromis. Daugelis įmonių tapo viešomis per tokį akcijų pardavimą.
Komercinius santykius reguliuoja per ilgą laiką evoliucionavusių, detalių ir nusistovėjusių taisyklių rinkinys. Teisės ir teismų atsiradimą sąlygojo prekyba, komercija bei poreikis spręsti kilusius nesutarimus. Pavyzdžiui, Hamurabio teisyne, kuris parašytas 1772 m. pr. m. e., yra nuostatos susijusios su transportavimo kainomis bei pirklių ir tarpininkų santykiais.[3] Žodis ,‚korporacija“ kilęs nuo lotyniško žodžio corpus, reiškiančio kūną. Maurjų imperijoje, geležies amžiaus Indijoje, verslo subjektams priskirtos atitinkamos juridinės teisės.[4]
Daugelyje šalių visus įstatymus, kurie turi įtakos verslui, sunku sudėti į vieną šaltinį. Įstatymai gali valdyti darbuotojų ir darbdavių santykius, darbuotojų apsaugą ir saugumą, diskriminaciją prieš amžių, neįgalumą, rasę ir kai kur seksualinę orientaciją, minimalų atlyginimą, sąjungas, darbuotojų atlyginimą, darbo valandas bei atostogas.
Kai kurioms specializuotoms verslo rūšims gali reikti licenzijos dėl įstatymų valdančių patekimą į tam tikras prekybas, okupacijas ar profesijas, reikalaujančias specialaus išsilavinimo, arba didinti pajamas vietos valdžiai. Specialių licenzijų reikalauja šios profesijos: teisė, medicina, lėktuvų pilotai, alkoholio prekeiviai, radijo transliuotojai, padėvėtų automobilių pardavėjai. Lokalioms jurisdikcijoms taip pat gali reikti specialių licenzijų ir mokesčių, kad galėtų valdyti verslą.
Kai kuriems verslams taikomi specialūs reglamentai, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros tiekėjams. Aplinkosaugos nuostatai yra sudėtingi ir gali turėti įtakos daugeliui komercinių veiklų.
Kapitalas
Meksikos akcijų birža
Kai verslui reikia gauti pinigų (vadinamam kapitalu), jie gali pasiūlyti pirkti vertybinius popierius.
Kapitalas gali būti renkamas privačiomis priemonėmis, pirminiu viešu siūlymu akcijų biržoje ar kitomis priemonėmis.
Įmonės, kurios tapo viešomis, laikosi nuostatų apimančių jų vidinį valdymą, pavyzdžiui, kaip nustatomi vykdomojo valdininko atlyginimas, kada ir kokiomis sąlygomis informacija atskleidžiama akcininkams ir visuomenei. Jungtinėse Amerikos Valstijose šios nuostatos sudaromos ir verčiamos vykdyti JAV vertybinių popierių ir biržos komisijos. Kitos vakarų šalys turi panašius valdžios organus, pavyzdžiui, Kinijoje yra Kinijos vertybinių popierių reguliavimo komisija.
Didėjant įstatymų kiekiui ir jų sudėtingumui įmonių teisė buvo priversta specializuotis. Dėl to kai kuriems įmonių sandėriams prireikia teisininkų komandos. Komercinė teisė apima bendrąją komercinę teisę, įdarbinimo ir darbo teisę, vertybinių popierių teisę, susijungimų ir įsigijimų, mokesčių teisę, darbuotojų išmokų planus, maisto ir vaistų reguliavimą, intelektinės nuosavybės teisę, telekomunikacijų teisę, finansus.
Kiti kapitalo gavimo šaltiniai: lėšų rinkimas internete, rizikos kapitalas, banko paskolos ir skoliniai įsipareigojimai.
Intelektinė nuosavybė
Įmonės kartais turi svarbios intelektinės nuosavybės, kurią reikia saugoti nuo konkurentų. Tai atliekama patentais, autorinėmis teisėmis, prekės ženklais ar verslo paslapčių išsaugojimu. Daugelis įmonių turi pavadinimus, prekinius ženklus ar panašius ženklinimo būdus. JAV patentus ir autorines teises prižiūri federaliniai įstatymai, tuo tarpu prekybos paslaptis ir prekės ženklinimą saugo valstijos įstatymai. Dėl ypatingos intelektinės nuosavybės prigimties, verslui reikalinga apsauga visose srityse, kuriose yra konkurentų. Daugelis šalių pasirašiusios tarptautines sutartis susijusias su intelektine nuosavybe ir įmonės, registruotos šiose šalyse, privalo laikytis valstybinių įstatymų saistomų su šiomis sutartimis. Įmonės gali reikalauti darbuotojų pasirašyti verslo paslapčių saugojimo punktus, kurie ribotų darbuotojų bendravimą su akcininkais ir konkurentais.
↑Sullivan, Arthur; Steven M. Sheffrin (2003). Economics: Principles in action. Upper Saddle River, New Jersey 07458: Pearson Prentice Hall. p. 29. ISBN 0-13-063085-3.
