Nacių Vokietijos pajėgos karo metu vykdė daugybę žiaurių veiksmų, įskaitant sistemingą daugiau kaip 17 milijonų civilių gyventojų žudymą.[2] 6 milijonai iš jų buvo žydų tautybės asmenys, karo metu patyrę genocidą, dar geriau žinomą Holokausto pavadinimu. Maždaug nuo 500 000 iki 1 500 000 nužudytųjų buvo romų tautybės žmonės.[3] Kitos masinių žudynių aukos buvo etniniai lenkai, Sovietų Sąjungos civiliai bei karo belaisviai, neįgalūs žmonės, homoseksualai, Jehovos liudytojai ir kiti politiniai ar religiniai priešininkai.
Paskutinėmis karo dienomis, 1945 metais beprarandant Berlyną, Hitleris vedė savo ilgalaikę meilužę Evą Braun. Po mažiau nei dviejų dienų, norėdama išvengti patekimo į Sovietų pajėgų nelaisvę, pora nusižudė.[4]
Ankstyvieji gyvenimo metai
Vaikystė
Adolfas Hitleris kūdikystėje
Gimė 1889 m. balandžio 20 d. nedideliame Braunau miestelyje, ant Ino kranto, dabartinės Austrijos teritorijoje, netoli Vokietijos sienos. Jo tėvas Aloyzas Hitleris buvo muitinės tarnautojas. Hitleris buvo ketvirtas iš šešių vaikų šeimoje.
Būdamas 16 metų, Hitleris metė realinę mokyklą ir, neturėdamas mokyklos baigimo pažymėjimo, išvyko į Vieną. Jis norėjo studijuoti dailę ir architektūrą. Mokytis jo nepriėmė. Hitleris liko gyventi Vienoje, kur vertėsi pardavinėdamas paveikslus, reklamas, atsitiktiniu uždarbiu.
Studijuojančio Lince A. Hitlerio pasaulėžiūrą smarkiai paveikė antisemitinės profesoriaus Leopoldo Piočo (Leopold Poetsch) paskaitos.
Jaunystėje A. Hitleris svajojo tapti menininku, bet tėvui prieštaraujant pasirinko tarnautojo profesiją.
Politinė veikla
Adolfas Hitleris (dešinėje) stovi kartu su Benitu Musoliniu (kairėje) per oficialų vizitą okupavus Jugoslaviją
Po Pirmojo pasaulinio karo Hitleris dėl savo oratoriaus sugebėjimų paskirtas paveikti kitus kareivius, o vėliau jam skirta užduotis infiltruotis į nedidelę nacionalistinę „Vokietijos Darbo Partiją“, į kurią jis įstojo 1919 metais. Kitais metais Hitleris buvo atleistas iš armijos ir pradėjo aktyviai dalyvauti partijos veikloje. Greitai jis tapo partijos vadovu, o pačią partiją pervadino į Nacionalsocialistinę vokiečių darbininkų partiją (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP).
1924 m. balandžio mėnesį A. Hitleris buvo vienas iš perversmo iniciatorių ir už tai buvo nuteistas penkerius metus kalėti Landsbergo kalėjime. Čia jis parašė knygą Mein Kampf (Mano kova). Tų pačių metų gruodį iš kalėjimo jis buvo paleistas.
Po trečiojo dešimtmečio ekonominio nuosmukio, 1930 metų rinkimuose Hitlerio partija gavo 18 % balsų ir tapo antra pagal dydį partija Reichstage. Po dvejų metų prezidento rinkimuose Hitleris buvo antras, o išrinktajam prezidentui paleidus Reichstagą išankstiniuose rinkimuose NSDAP surinko 230 balsų ir tapo svarbiausia politine galia. Tačiau nacių partijai su komunistais, taip pat sudarančiais daugumą, nepavyko sudaryti stabiliai veikiančios vyriausybės ir, vėl paleidus Reichstagą, naciai prarado nemažai balsų, nors ir liko viena svarbiausių jėgų.
1932 m. vasario 25 d. į Vokietijos vadovus kandidatuojančiam Hitleriui buvo suteikta Vokietijos pilietybė (iki tol jis buvo Austrijos pilietis). Dar kartą perrinkus Reichstagą 1933 metų sausį, Nacių partija surinko 44 % balsų, o Hitleris paskirtas kancleriu. Mirus prezidentui von Hindenburgui, A. Hitleris sujungė savo ir prezidento pareigas.
Vėliau pradėjo vykdyti planus atgauti po Pirmojo pasaulinio karo iš Vokietijos atimtas žemes, taip pat prisijungti vokiškai kalbančią Austriją. Austrija buvo prisijungta per „Anšliusą“, taip referendumu neva nusprendus patiems austrams. Taip pat ultimatumais buvo atgauti Sudetų kraštas ir Klaipėdos kraštas (Mėmelandas). Hitleris vis dėlto norėjo Vokietiją išplėsti dar labiau, kad jo tauta valdytų dar daugiau žemių. Panašių minčių turėjo ir Josifas Stalinas, tad jie, o tiksliau jų pasiuntiniai, pasirašė paktą (Ribentropo-Molotovo paktas), kuriuo pasidalijo Europą. Tačiau taika truko trumpai, nes po metų Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą.
1932-1944 m. į Adolfą Hitlerį bandyta pasikėsinti bent 42 kartus,[5] tačiau tik vieno, paskutinio pasikėsinimo metu jis buvo nors nesunkiai, bet sužeistas.
Po karų Vokietija buvo nugalėta, 1945 metų balandžio 30 dieną Hitleris su Eva Braun, su kuria išvakarėse susituokė, nusižudė bunkeryje, kad nebūtų suimtas, o lavonas buvo sudegintas, kad sąjungininkai iš jo nesityčiotų.
JAV kariuomenės laikraštyje „Stars & Stripes“ skelbiama A. Hitlerio žūtis
Hitleris yra kaltinamas žydų, čigonų ir kitų tautų genocidu.
Valdymo metais Hitleris naikino tam tikras grupes žmonių. Pavyzdžiui, jo valdymo metais nacių Vokietijoje ir nacių Vokietijos okupuotose šalyse buvo sistemiškai žudomi politiniai priešai, psichinę negalią turintys žmonės, taip pat homoseksualai. Už represijas buvo atsakingi SS ir Gestapas. Dėl įvykdytų karinių nusikaltimų, Holokausto, Hitleris įprastai vertinamas griežtai neigiamai. Tačiau griežto autoritarizmo šalininkai (tokie kaip Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka) apie jo šalies valdymo stilių kartais pasisako ir teigiamai.[6]
Hitlerio asmeninis gyvenimas
Šeima
Hitleris prieš mirtį savo bunkeryje vedė Evą Braun (1945 m. balandžio 28-29 d.).
Paula Hitler buvo jo sesuo ir buvo paskutinė gyva Adolfo Hitlerio šeimos narė. Ji mirė 1960 metais.
Pomėgiai
Yra liudijimų, kad II pasaulinio karo metais Hitleris buvo prieš įvairias psichotropines medžiagas (alkoholis, tabakas, kofeinas ir kiti įvairūs narkotikai), taip pat labai išrankus maistui, vegetaras.[7]
↑Hanock, Ian „Romanies and the Holocaust: A Reevaluation and an Overview“ published in Stone, D. (ed.) (2004) The Historiography of the Holocaust. Palgrave, Basingstoke and New York.
↑Killing Hitler: The Plots, the Assassins, and the Dictator Who Cheated Death, p. 3
↑„Bigotry in Belarus“. The Jerusalem Post. 20 October 2007. Nuoroda tikrinta 12 August 2020. Cituojama: „Vokietijos istorija yra Baltarusijos istorijos kopija. Vokietija pakilo iš griuvėsių vien tvirto autoritarizmo dėka, ir ne viskas susiję su gerai žinoma Hitlerio figūra buvo blogai.“
.svg)
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
