Cezario pilietinis karas
|
Romos Respublikos krizės dalis
|
Romos Respublikos žemėlapis I a. pr. m. e. vid.
|
|
Priešininkai
|
|
|
Vadai
|
|
|
Pajėgos
|
49 m. pr. m. e. pradžia: 10 legionų
|
49 m. pr. m. e. pradžia: 15 legionų
|
Cezario pilietinis karas – 49–45 m. pr. m. e. vykęs vienas paskutinių politinių ir karinių konfliktų Romos Respublikoje prieš jos reorganizavimą į Romos imperiją. Konfliktas prasidėjo dėl politinės ir karinės priešpriešos tarp Gajaus Julijaus Cezario ir Gnėjaus Pompėjaus Didžiojo.
Prieš karą Cezaris beveik dešimt metų vadovavo invazijai į Galiją. Įtampa tarp Cezario ir Pompėjaus ėmė augti, 49 m. pr. m. e. pab., o nė vienai pusei nenusileidžiant įsiplieskė pilietinis karas. Galiausiai Pompėjus ir jo sąjungininkai spaudė Senatą reikalauti, kad Cezaris atsisakytų savo provincijų ir armijų. Cezaris atsisakė ir nužygiavo į Romą .
Karas truko ketverius metus ir vyko Italijoje, Ilyrijoje, Graikijoje, Egipte, Afrikoje ir Ispanijoje. Pompėjus nugalėjo Cezarį 48 m. pr. m. e. vykusiame Dirachijaus mūšyje, bet pats buvo nugalėtas Farsalo mūšyje. Daugelis buvusių pompėjiečių, įskaitant Maką Junijų Brutą ir Ciceroną, po mūšio pasidavė, o kiti, įskaitant Katoną Jaunesnįjį ir Metelių Skipijoną, kovojo toliau. Pompėjus pabėgo į Egiptą, kur vos nuvykęs buvo nužudytas Egipto karaliaus patarėjų. Cezaris ėmėsi karinių veiksmų Afrikoje ir Mažojoje Azijoje prieš užpuldamas Šiaurės Afriką, kur 46 m. nugalėjo Skipioną Tapso mūšyje. Netrukus po to Skipijonas ir Katonas nusižudė. Kitais metais Cezaris Mundos mūšyje nugalėjo paskutinius besipriešinusius pompėjiečius, kuriems vadovavo buvęs leitenantas Labienas. Laimėjes karą Cezaris buvo paskelbtas dictator perpetuo (amžinu diktatoriumi arba diktatoriumi visam gyvenimui), tačiau netrukus po to buvo nužudytas.
Šaltiniai
Literatūra