Determinatyvas

Šis straipsnis apie rašto sistemos elementą. Apie kalbos dalį skaitykite straipsnyje determinatyvas (gramatika).

Determinatyvas (determinative), dar vadinamas semagrama arba taksograma – rašto ženklo rūšis, naudojama ideografinėse rašto sistemose. Jo pagrindinis bruožas yra tas, kad jis nėra tariamas, t. y., neturi fonetinės vertės, bet tik išreiškia idėją.

Determinatyvus naudojo tokios rašto sistemos kaip egiptiečių raštas, dantiraščiai, iš dalies kinų raštas, majų raštas.

Jis naudojamas kaip pagalbinis ženklas, siekiant patikslinti greta esančių rašto ženklų prasmę, jeigu ji yra neaiški. Tai ankstyvosiose rašto sistemose buvo gana dažnas atvejis dėl ženklų polisemijos (daugiareikšmiškumo) ir žodžių homofonijos. Pvz., liet. lynas gali reikšti ir žuvies rūšį, ir virvę. Tokiu atveju determinatyvas galėtų padėti priskirti šį žodį reikiamai kategorijai.

Įvairiose dantiraščio variacijose (ypač šumerų, akadų, hetitų dantiraščiuose) determinatyvai buvo plačiai naudojami. Jie buvo ypač reikalingi dėl labai komplikuotos rašto sistemos, kuri leido tą patį ženklą ar ženklų grupę skaityti ir suprasti daugybe būdų.

Dantiraščio determinatyvai savo forma dažniausiai sutapdavo su ideogramomis, tik nebuvo tariami. Pvz., ideograma (KUR 'šalis') buvo naudojama kaip determinatyvas prieš vietovės pavadinimą, ideograma (GIŠ 'medis') – determinatyvas prieš medžio pavadinimą ar medinį daiktą, o ideograma (AN, DINGIR 'dievas') – determinatyvas prieš dievo pavadinimą. Determinatyvai dažniausiai buvo rašomi prieš pažymimąjį žodį, bet kartais ir po jo (pvz., determinatyvas KI 'žemė').

Transkribuojant dantiraštį determinatyvai žymimi dažniausiai šumerišku pavadinimu ir rašomi didžiosiomis raidėmis juos pakėlus. Svarbiausi dantiraščio determinatyvai buvo šie:

• ¹ arba ^m – prieš vyrų vardus;
• ^f arba ^SAL – prieš moterų vardus;
• ^GIŠ – prieš medžių rūšis ir medinius daiktus;
• ^KUR – prieš šalių pavadinimus;
• ^URU – miestų pavadinimams;
• ^LÚ – prieš profesijas;
• ^LÚ.MEŠ – tautoms;
• ^DINGIR ar ^D – prieš dievų pavadinimus;
• ^É – prieš šventyklų ir pastatų pavadinimus;
• ^MUL – žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimams.

Egiptiečių rašte determinatyviškai naudojamų hieroglifų buvo apie 100. Jie buvo ypač dažnai naudojami ir rašomi žodžio pabaigoje, prieš gramatines galūnes. Atrodo, kad jie kartu turėjo ir žodžių atskyrimo funkciją. Skirtingai nei dantiraščio atveju, determinatyvai transkribuojant paprastai neparodomi. Dažniausiai naudojami determinatyvai yra šie^[1]:

Reikšminės sąsajos žmonės, vyrų vardai moterys, moterų vardai vaikai, jaunystė senatvė aukštas priešas, belaisvis dievai valdovai deivės

Reikšminės sąsajos rega klausa uoslė, kvapai auka, dovanojimas naminiai gyvūnai gyvūnai paukščiai mąstymas, kalba, jausmai, valgis gulėjimas, mirtis, laidotuvės

Reikšminės sąsajos žuvys šviesa, saulė tamsa laikas, žvaigždės vėjas, oras metalai plaukai, gedulas judėjimas, parodo veiksmažodį mažumas, menkumas, prastumas

Reikšminės sąsajos smėlis vanduo, skysčiai žemė pastatai žemdirbystė keliai, kelionės medžiai ropliai, vabzdžiai augalai

Reikšminės sąsajos abstrakčios idėjos drabužiai indai svetimi vietovardžiai Egipto vietovardžiai ugnis, karštis, maisto gaminimas durys, darinėjimas laivyba virvės, raišiojimas

Be to, egiptiečių rašte buvo keletas kitų determinatyviškai naudojamų ženklų. Tarp jų buvo specialus apibraukimas aplink faraono vardą – kartušas. Vienas vertikalus brūkšnelis žymėjo, kad ženklas yra naudojamas logografiškai, du vertikalūs brūkšneliai žymėjo dviskaitą, o trys vertikalūs brūkšneliai ar taškai – daugiskaitą.

Kitose ideografinėse rašto sistemose determinatyvų, kaip atskirų rašto ženklų, nebuvo. Tačiau jų funkciją realizuodavo kitais būdais.

Kinų rašte buvo naudojamos morfemos, t. y., ženklo elementai, kurie neparodydavo tarimo, bet tik kategoriją, kuriai ženklas turėtų būti priskiriamas. Šių morfemų (raktų) pagrindu yra sudaromi kinų rašto ženklų žodynai.

Majų rašte prie ideogramos buvo prirašomas garsinis skiemuo („fonetinis papildas“), kuris parodydavo žodžio pirmą ar paskutinį garsą. Pvz., prie vieno glifo prirašius garsinį ženklą k(i), nurodoma, kad jis turi būti tariamas chak ir reiškia dievybės vardą (dievą Čaką). Prie to paties glifo prirašius garsinį ženklą m(a), hieroglifas tariamas kalom ir reiškia karališką titulą.