Šumerų raštas, kurio vėlyvoji forma vadinama Šumerų dantiraščiu, – kelios tarpusavyje susijusios rašto sistemos, ankstyviausia dantiraščio atmaina, IV–III tūkst. pr. m. e. naudota užrašyti šumerų kalbai.
Kilmė ir raida
Šumerų raštas yra laikomas seniausia žinoma rašto sistema pasaulyje. Seniausi įrašai juo yra randami iš IV tūkst. pr. m. e. vidurio. Tačiau iš esmės į šumerų rašto sąvoką įtraukiamos trys tarpusavyje susijusios rašto sistemos, atspindinčios skirtingas vystymosi fazes. Tai yra šumerų piktografinis raštas, šumerų ideografinis raštas (arba proto-dantiraštis) ir šumerų dantiraštis.
Šumerų piktografinis raštas
Duoklės sąrašas piktografiniu raštu (apie XXXI a. pr. m. e.). Vaizduojami skaičiai ir objektai
Šumerų piktografinis raštas (iki ~XXVII a. pr. m. e.) – seniausia rašto fazė. Kaip ir kitose piktografinėse sistemose, jame naudojami simboliai atitinka vaizduojamus daiktus. Pvz., nupiešta koja ir reiškia „koją“, o vulvos simbolis reiškia „moterį“. Prireikus daugiau sąvokų, buvo išplėstos simbolių galimybės. Viena vertus, tam pačiam ženklui suteikta daugiau artimų reikšmių. Pvz., kojos simbolis galėjo reikšti ir su koja susijusias sąvokas – „eiti“, „stovėti“. Be to, kai kurie ženklai pradėti naudoti rebuso principu. Pvz., žodis lagab („tvora“) šumerų kalba galėjo reikšti ir „skolos raštas“ (panašiai kaip lynas lietuvių kalboje gali reikšti žuvį ir virvę), todėl tvoros simbolis buvo pradėtas naudoti ir kita prasme. Iš to kilo rašto polisemija (tas pats ženklas turi daug reikšmių) bei polifonija (tas pats ženklas gali būti tariamas skirtingai).
Piktografinis raštas neleido užfiksuoti visos kalbos. Nebuvo galimybių užrašyti daugelio kalbos dalių (jungtukų, gramatinių formų, būdvardžių ir pan.). Pagrindinės fiksuojamos kalbos dalys buvo daiktavardis, skaitvardis, vėliau veiksmažodis. Todėl aptinkami įrašai šiuo raštu dažniausiai yra įvairūs ūkiniai sąrašai. Juose fiksuojama duoklė, apskaita.
Šumerų ideografinis raštas
Linijinio rašto tekstas (apie XXVI a. pr. m. e.) iš Adabo
Svarbus pokytis šumerų piktografiniame rašte įvyko apie 2800 m. pr. m. e. (t. y. pereinamuoju laikotarpiu iš Uruko laikotarpio į ankstyvąjį dinastinį laikotarpį). Tuo metu įvyko ženklų rotacija, t. y. pasukimas 90 laipsnių kampu. Tai nulėmė rašto krypties pasikeitimas: pradėta rašyti ne iš viršaus į apačią, o iš kairės į dešinę. Dėl to koja, galva ir kiti ženklai pradėti rašyti gulsti, o ne stati. Nepaisant to, rašymo iš viršaus į apačią tradicija kai kuriuose dokumentuose buvo išlaikyta ir vėliau.
Šumerų ideografinis raštas buvo tiesioginė piktografinio rašto tąsa. Šiame rašte ženklai tapo gerokai abstraktesni ir nebeprimena pirminių piešinėlių (piktogramų). Didėjant polifonijos ir polisemijos galimybėms, taip pat atsiradus galimybei užrašyti fonetiniu pagrindu, ženklų skaičius sumažėjo: nuo mokslininkams žinomų ~1500 piktogramų, jis sumažėjo iki ~600 ideogramų.
Ženklo „galva“ (SAG) raida. Šumerų raštas apima 1 (piktograma), 2 (apsukta piktograma), 3 (ideograma), 4 (dantiraštis) ir 5 (neo-šumerų dantiraštis) tipus
Ideografiniame rašte atsirado galimybės užfiksuoti gramatines kalbos dalis bei gramatines galūnes, t. y. buvo galima fiksuoti visą natūralią kalbą. Tai pasiekta dalį rašto ženklų pradėjus naudoti fonetiniu principu, jį naudojant tik pagal tarimą.
Šumerų-akadų dantiraštis
Dantiraščio tekstas, nustatantis miežių grūdų porcijas (apie XIV a.) iš Girsu
Gausėjant dokumentų ir intensyvėjant rašymui, atsirado poreikis rašyti greičiau. Kadangi dauguma tekstų buvo rašomi molyje, vietoj linijų imta vis dažniau įspaudinėti brūkšnelius, kurie dėl specialaus naudojamo įrankio (kalamo) įgavo pailgų „pleištų“ ar „dantų“ formą. Todėl dantiraštis gimė kaip savotiškas ideografinio rašto greitraštis. Jo susiformavimo pradžia laikoma apie XXVI a. pr. m. e.
Dantiraštis visiškai nepakeitė ideografinio rašto, kuris ir toliau buvo naudojamas paraleliai iki pat III tūkst. pr. m. e. pabaigos, tačiau jo vartojimas vis dažnėjo, kol galiausiai išstūmė linijinį raštą. Ši rašto forma buvo perduota aplinkinėms tautoms ir pradėta taikyti užrašyti kitoms kalboms: akadų, eblų, elamitų. Dėl to šis dantiraštis dar vadinamas Šumerų-akadų dantiraščiu.
Paskutinis šumerų dantiraščio vystymosi etapas buvo III tūkst. pr. m. e. pabaiga. Tuo metu III Ūro dinastijoje išsivystė neo-šumerų dantiraštis. Jis naudotas užrašyti šumerų kalbai, kuri tuo metu jau buvo betampanti liturgine kalba. Šioje fazėje galutinai nusistovėjo rašybos taisyklės, standartizuoti brūkšnių tipai.
Nuo II tūkst. pr. m. e. šumerų kalba jau buvo mirusi kalba, tačiau tekstai (ypač liturginiai) ja rašyti iki pat paskutiniųjų amžių prieš mūsų erą. Šiems tekstams rašyti buvo naudojama vėlyvesnė, gerokai supaprastinta, dantiraščio atmaina – akadų dantiraštis.
Rašto struktūra ir transliteracija
Šumerų rašto sistemos buvo mišrios: jose naudoti ženklų tipai buvo ideogramos, silabogramos ir determinatyvai, tačiau daugumą sudarė ideografiniu pagrindu naudojami ženklai. Determinatyvai yra netariami rašto ženklai, kurie parodo tik žodžio prasminę kategoriją. Jie transkribuojant rašomi pakeltu šriftu.
Šumerų dantiraščio ženklai mokslinėje transkribcijoje šifruojami pagal savo sudedamąsias dalis (elementus). Šios sudedamosios dalys žymimos didžiosiomis raidėmis pagal „pagrindinį“ šumerišką tarimą. Pvz., ženklas („vanduo“, šumeriškai tariamas a) žymimas A. Jeigu egzistuoja keli ženklai, turintys tą patį sutartinį tarimą, jie žymimi su skaičiuku (pvz., AB, AB2) arba su kirčio ženklu (dešininis kirčio ženklas atitinka 2, o kairinis – 3. Todėl ú atitinka U2, o ù – U3). Tikrasis ženklo tarimas tekste žymimas mažosiomis raidėmis. Kad nesusimaišyti tarp kelių to paties ženklo tarimų ir tarp vienodai tariamų skirtingų ženklų, prie tarimo irgi neretai prirašomas skaičiukas. Pvz., A šumerų kalba gali būti tariamas a („vanduo“), duru5 („drėgnas“), eš10 („vanduo“), id5 („upė“).
Keli elementai sujungti tarpusavyje sudaro naujus ženklus, kurie dažniausiai jungiami pagal reikšmę ir įgyja visiškai naują tarimą. Jie mokslinėje literatūroje yra vadinami diri-kompositum. Pvz., keturi elementai ŠIR.BUR.LA(ki) įgauna fonetinę reikšmę Lagaš ir reiškia Lagašo miestą; du elementai IGI.A – „akis“ + „vanduo“ – turi fonetinę reikšmę imhur ir reiškia „puta“. Kai kuriais atvejais sujungti elementai išlaiko tarimą ir įgyja naują reikšmę. Pvz., a ĝar („irigacija“). Tokie atvejai diri-kompositum nelaikomi.
Mokslinė kodifikacija
Egzistuoja keli standartiniai senųjų šumerų rašto sistemų ženklų sąrašai. Dažniausiai mokslininkų naudojamą šumerų dantiraščio ženklų sąrašą 1922 m. sudarė šumerologas P. Anton Deimel. Jis vadinamas Archaiškų dantiraščio ženklų sąrašu (vok.Liste der archaischen Keilschriftzeichen, sutrumpinimas LAK), kurį sudaro 870 ženklų. Senieji dantiraščio ženklai pagal šį sąrašą koduojami iki pat mūsų dienų. Pvz., LAK 008 atitinka ženklą DINGIR ir t. t.
2004 m. šumerų akadų dantiraščio ženklai (remiantis standartizuotomis III Ūro dinastijos formomis) buvo kodifikuoti Unicode sistema. Iš viso numatyti 879 žodžių ženklai (U+12000–U+123FF) ir 103 skaitmenų bei skyrybos ženklai (U+12400–U+1247F). Unicode kodifikavimui pasirinkta netradicinė ženklų išdėstymo tvarka: ji nesiremia nei vienu iš seniau naudotų sąrašų (kuriuose ženklai rikiuojami pagal vyraujantį brūkšnio tipą), bet išdėsto ženklus pagal „pagrindinį“ šumerišką tarimą, lotynų abėcėlės tvarka. Taip sąrašo priekyje atsiduria ženklas A („vanduo“), o sąrašas baigiasi ženklu ZUM („suktis“).
Senesnės dantiraščio formos, kaip ir ideografinis bei piktografinis šumerų raštas, nėra kodifikuoti Unicode sistema.
