Kandži

Kandži (jap. 漢字; romadži – kanji) – kiniški ženklai, vartojami japonų rašto sistemoje kartu su hiragana, katakana ir lotyniškais rašmenimis.

Istorija

Kandži į Japoniją atkeliavo iš Kinijos per Korėją) pirmaisiais mūsų eros amžiais. Jų sklaida suaktyvėjo IV a., Japonijai okupavus Korėją, bei VI a. Japonijoje pradėjus plisti budizmui. Pirmas oficialus kandži naudojimo įteisinimas įvyko VII a. Tuo metu japonų kalba neturėjo savo rašto, todėl kiniškais ženklais užrašyti tekstai buvo skaitomi kinų kalba. Tai lėmė, kad su kandži buvo pasiskolintas ne tik raštas, bet ir žodžiai (ypač religiniai, moksliniai terminai). Laikui bėgant jie buvo adaptuoti japoniškam tarimui, taip pat su kai kuriais kandži pradėti rašyti ir japoniškos kilmės žodžiai. Iš to kilo dvigubas tokių kandži skaitymas: kiniškas ir japoniškas.

Dėl kinų ir japonų kalbos gramatikos skirtumų, japonų kalbos nebuvo įmanoma pilnai užrašyti vien tik su kandži. Siekiant panaikinti šį trūkumą, kandži būdavo papildomi papildomais ženklais, vadinamais manjogana. Vėliau, maždaug IX a., iš jų išsivystė lig šiol naudojama kana – dvi skiemeninės abėcėlės (hiragana ir katakana).^[1]

Kiekis

Norint japoniškoje spaudoje suprasti ne mažiau kaip 95 % teksto, privalu mokėti apie du tūkstančius kandži ženklų (džiojo kandži) ir jų junginių. Šis kiekis išmokstamas iki vidurinės mokyklos baigimo. Įtraukiant retesnius tebenaudojamais ir beveik nenaudojamus hieroglifus, kandži ženklų kiekis siekia daugiau kaip 3500.

Rašymas

Kiekvienas kandži turi fiksuotą brūkšnelių skaičių ir nusistovėjusį jų užrašymo eiliškumą. Paprastai viršutiniai brūkšneliai rašomi prieš apatinius, esantys arba prasidedantys kairėje prieš esančius dešinėje ir esantys išorėje prieš esančius viduje. Nepaisant brūkšnelių skaičiaus, visi kandži yra tokio paties aukščio ir pločio.

Visi kandži susideda iš paprastesnių, „raktais“ vadinamų dalių, kurių yra 214. Pavyzdžiui, 話 (pokalbis) susideda iš kairėje pusėje esančios dalies 言 (žodis) ir dešinėje esančios 舌 (liežuvis).

Skaitymas

Kandži japonų kalboje sudaro dviejų rūšių skaitymai: on-jomi (kiniškasis skaitymas) ir kun-jomi (japoniškas skaitymas). Būdami junginiuose, kandži dažniausiai skaitomi pagal on-jomi, o pavieniai – pagal kun-jomi, tačiau egzistuoja ir junginių, kuriuose naudojamas kun-jomi arba mišrus skaitymas.

On-jomi

On – jomi (音読み) skirstoma į 4 tipus:

Go – on (呉音)
Kan – on (漢音)
Tō-on (唐音)
Kan’jō-on (慣用音)

Kandži	Reikšmė	Go-on	Kan-on	Tō-on	Kan’jō-on
明	Šviesus	mjō	mei	(min)	–
行	Eiti	gjō	kō	(an)	–
極	Ekstremalus	goku	kjoku	–	–
珠	Perlas	šu	šu	džu	(zu)
度	Laipsnis	do	(to)	–	–
輸	Transportas	(šu)	(šu)	–	ju
雄	vyr. giminė	–	–	–	jū
熊	Meška	–	–	–	jū
子	Vaikas	ši	ši	su	–
清	Aiškus	šō	sei	(šin)	–
京	Sostinė	kjō	kei	(kin)	–
兵	Kareivis	hjō	hei	–	–
強	Stiprus	gō	kjō	–	–

Labiausiai paplitęs tarimas yra kan-on. Go-on yra ypač dažnas budistų terminologijoje, pvz., 極楽 – gokuraku (rojus). Tō-on atsiranda kai kuriuose žodžiuose, pvz., 椅子 – isu (kėdė) arba 布団 – futon (čiužinys).

Kun-jomi

Kun-jomi (訓読み) – japoniškas hieroglifo skaitymas. Kun-jomi reikšmių paprastai būna daugiau nei on-jomi (pastarųjų – maksimaliai 2). Per daugelį metų japonai ir pačius savo hieroglifus papildė naujais – kokudži (国字) hieroglifais, t. y. japoniškos kilmės hieroglifais, turinčiais dažniausiai tik japonišką reikšmę.