Estijos teritorijoje žmonės pirmą kartą apsigyveno prieš 10 000 metų, kai iš ten pasitraukė ledynas. Nors nėra tiksliai žinoma kokia kalba kalbėjo pirmieji gyventojai, tačiau manoma, kad finougrų kalbos atstovai, iš kurių kilo dabartinė estų kalba, ten atsikėlė prieš 5000 metų.[11] Kita vertus, kai kurie lingvistai mano, kad finougrai į šią teritoriją atsikėlė tik ankstyvajame bronzos amžiuje, 1800 m. pr. m. e.[12][13]
Maždaug iki XIX amžiaus vidurio estai save vadino maarahvas tautovardžiu, kas reikštų 'žemės žmonės', ir tik nuo XIX amžiaus antrosios pusės, estai save ėmė vadintis dabar mums visiems žinomu eestlased 'estai' tautovardžiu.[14]
Pavadinimas Eesti, arba Estija, siejamas su Aesti (aisčiai), kurį 98 m. panaudojo romėnų istorikas Tacitas, įvardindamas tautas, gyvenančias į šiaurės rytus nuo Vyslos.
Pirma išlikusi estų kalbos knyga parašyta 1525 m., o seniausių estų kalbos pavyzdžių yra XIII a. kronikose.
Tautinė savimonė
Nors estų tautinė savimonė išaugo XIX a. per tautinį atgimimą,[15] kai kuriais atvejais ji pasireiškė ir anksčiau.[16] Biblija buvo išversta 1739 m., o knygų ir brošiūrų skaičius padidėjo nuo 18 1750 m. iki 54 1790 m. Amžiaus pabaigoje daugiau nei pusė Estijos valstiečių mokėjo skaityti. Pirmieji universitetus baigę intelektualai, save laikę estais, pasirodė po 1820 m. Tarp jų buvo Friedrich Robert Faehlmann (1798–1850 m.), Kristjan Jaak Peterson (1801–1822 m.) ir Friedrich Reinhold Kreutzwald (1803–1882 m.). Valdantysis elitas nuo XIII a. vis dar kalbėjo vokiškai. Baltijos vokietis Garlieb Merkel (1769–1850 m.) buvo pirmasis autorius, kuris su estais elgėsi kaip su tauta, kuri lygi kitoms, ir buvo įkvėpimo šaltinis estų tautiniam judėjimui, kurio modelis buvo Baltijos vokiečių kultūra iki XIX a. vidurio. Tuo metu estai tapo ambicingesni ir pradėjo linkti prie suomių, kaip tautinio judėjimo įkvėpėjų, ir kartais net prie latvių. Apie 1860 m. pradėjo nesitaikyti su vokiečių dominavimu. Iki rusifikacijos 1880 m. jie į Rusijos imperiją žiūrėjo teigiamai.[16]
Estai turi stiprius ryšius su Skandinavija dėl kultūrinės ir religinės įtakos, kurią patyrė per vokiečių ir skandinavų valdymo metus[17]. Estai save laiko Skandinavijos, o ne Baltijos tauta[18][19] iš dalies dėl giminystės suomiams.
Estijai tapus nepriklausomai po Pirmojo Pasaulinio karo, Rusijos estams buvo pasiūlyta pilietybė. Iš 40 tūkst. Rusijos estų 37 578 grįžo į tėvynę (1920–1923 m.)[20].
Neseni įvykiai
Daug estų deportavo sovietai, o į Estijos pramonės zonas atvyko daug rusų.
Emigracija
Andreas Vaikla, Kanadoje gimęs estų futbolininkas
Viena didžiausių nuolatinių estų bendruomenių už Estijos ribų yra Kanadoje. Ten jų yra 24 tūkst.[3] (kitais duomenimis 50 tūkst.[21]). Po Antrojo pasaulinio karo apie 17 tūkst. estų atvyko į Kanadą, daugiausia į Montrealį. Toronto mieste dabar gyvena daugiausia estų už Estijos ribų. Pirmasis Estų pasaulio festivalis vyko Toronte 1972 m.
↑Virpi Laitinena et al. (2002), Y-Chromosomal Diversity Suggests that Baltic Males Share Common Finno-Ugric-Speaking Forefathers, Human Heredity, pages 68-78,
↑Petri Kallio 2006: Suomalais-ugrilaisen kantakielen absoluuttisesta kronologiasta. – Virittäjä 2006. (With English summary).
↑Häkkinen, Jaakko 2009: Kantauralin ajoitus ja paikannus: perustelut puntarissa. – Suomalais-Ugrilaisen Seuran Aikakauskirja 92. http://www.sgr.fi/susa/92/hakkinen.pdf
↑Ariste, Paul (1956). Maakeel ja eesti keel. Eesti NSV Teaduste Akadeemia Toimetised 5: 117–24; Beyer, Jürgen (2007). Ist maarahvas (‚Landvolk‘), die alte Selbstbezeichnung der Esten, eine Lehnübersetzung? Eine Studie zur Begriffsgeschichte des Ostseeraums. Zeitschrift für Ostmitteleuropa-Forschung 56: 566–593.
↑Piirimäe, Helmut. Historical heritage: the relations between Estonia and her Nordic neighbors. In M. Lauristin et al. (eds.), Return to the Western world: Cultural and political perspectives on the Estonian post-communist transition. Tartu: Tartu University Press, 1997.
.svg){kind=small}
