Gelis – miestas šiaurės Belgijoje, prie Netės upės. Geležinkelio stotis. Išvystytas paslaugų sektorius, miestas nuo seno garsėja psichikos ligonių priežiūros įstaigomis. Stovi Šv. Amando, Šv. Gereberno ir Šv. Dimfnos bažnyčios, rotušė (dauguma iš XVII a.).
Istorija
Vietovė apgyvendinta dar geležies amžiuje, nors dabartinė gyvenvietė įsikūrė apie XIII a. vidurį. Gelis vystėsi kaip Brabanto kunigaikštystės miestelis, pavaldus Grimbergeno abatijai. Dėl legendinės istorijos apie Airijos princesę Dimfną, kuri tapo katalikų šventąja ir Gelio globėja, miestas tapo populiarus tarp piligrimų. Jo gyventojų skačius 1374 m. išaugo iki 2136.
Pagrindinis miesto ekonomikos pagrindas buvo vilnoniai ir lininiai audiniai, dėl ko čia buvo auginamos avys ir linai. XIX a. dominavo žemės ūkis. XVII a. susiformavo senamiestis.
1795 m. Belgijos teritorijai atitekus Prancūzijos imperijai, Gelis tapo jos miestu. Vėliau perėjo Belgijai. 1944 m. jo apylinkėse vyko vienas nuožmiausių mūšių, skirtų išvaduoti Belgiją nuo Trečiojo Reicho.
Nuo XIII a. Gelis tapo ne tik piligriminiu centru, bet ir psichinių ligonių prieglobsčio vieta. Šv. Dimfna buvo laikoma tokių ligonių globėja, todėl senoji miesto bažnyčia tapo savotiška ligonine, kur gyvendavo ligoniai. Dar viduramžiais ėmė vystytis praktika, kad prie ligonų priežiūros prisidėdavo vietos gyventojai. Jie ne tik ateidavo slaugyti į bažnyčią, bet prireikus priimdavo ligonius į savo namus. [1]
Viduramžiais ši gyventojų įsitraukimo į savanorišką slaugą praktika buvo atliekama iš religinių paskatų, ir ją reguliavo bažnyčios taisyklės. Tačiau vėliau prie to stipriai prisidėjo ekonominės paskatos. Gerėjant miesto reputacijai, jis sutraukė vis daugiau ligonių ir piligrimų, kurie gaivino miesto gyvenimą ir ūkį. Todėl vis daugiau vietos gyventojų prisidėjo prie šios veiklos. 1880 m. į Gelį išsiųsti Van Gogą svarstė jo tėvas. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą mieste gyveno 3736 psicihinių ligonių, kurių didelė dalis buvo apsistojusi vietos šeimose.
XX a. bažnyčios funkcijas šiuo aspektu perėmė didelis Psichiatrinės slaugos centras, kuris reguliuoja ligonių medicininę slaugą, priimančiųjų šeimų teises ir atsakomybes. Jis taip pat rūpinasi tradicijos tęstinumu, metodo tyrimais ir geradarystės ekosistemos palaikymu. Miesto šeimose gyvena apie 500 ligonių.
2023 m. Gelio mieste susiklosčius ir tęsiama psicihinių ligonių gyvenimo vietos šeimose tradicija buvo įvertinta UNESCO ir įrašyta į gerųjų paveldo apsaugos patirčių sąrašą. Ilgą istoriją turinti praktika pripažįstama kaip viena geriausių psichikos ligonių integracijos į visuomenę ir jų destigmatizacijos patirtis[2].
↑Goldstein, Jackie L.; Godemont, Marc M.L. (October 2003). „The legend and lessons of Geel: A 1500-year-old legend, a 21st century model“. Community Mental Health Journal. 39 (5): 441–458.
