Henri Bergson

Henri-Louis Bergson
Henri Bergson
Gimė	1859 m. spalio 18 d. Paris, France
Mirė	1941 m. sausio 4 d. (81 metai) Paris, France
Veikla	Continental philosophy
Sritis	Metaphysics, Epistemology, philosophy of language, philosophy of mathematics
Žymūs studentai	Deleuze, Gebser, Kazantzakis, Kuki, Merleau-Ponty, Proust, Whitehead, Vladimir Jankélévitch
Žinomas (-a) už	Duration, Intuition, Élan Vital, Open Society
Žymūs apdovanojimai
1927 m. Nobelio literatūros premija
Vikiteka	Henri Bergson

Anri Bergsonas (pranc. Henri-Louis Bergson, 1859 m. spalio 18 d. – 1941 m. sausio 4 d.) – prancūzų filosofas, smarkiai paveikęs XX a. pradžios Europos filosofijos vystymąsi, Nobelio literatūros premijos laureatas (1927).

A. Bergsonas (A. Bergson) buvo labai talentingas žodžio meistras, ir jam filosofui, žydų emigranto iš Varšuvos sūnui – buvo paskirta Nobelio literatūros premija. Į paskaitas, kurias jis skaitė Prancūzijos kolegijoje, suplūsdavo minios klausytojų. Kaip filosofas ir akademinių sluoksnių atstovas, jis pelnė visus įmanomus garbės titulus, įskaitant ir Prancūzijos Akademijos nario.

A. Bergsonas (A. Bergson) gimė 1859 m. Spalio 18 d. Paryžiuje, inteligentų šeimoje. Tėvas – lenkų kilmės žydas, puikus pianistas ir vargonininkas, Ženevos konservatorijos dėstytojas, vėliau jos direktorius – išmokė sūnų mylėti muziką. Motina – anglė – supažindino jį su anglų literatūra bei prancūzų menu. Namuose buvo šnekama prancūziškai ir angliškai. Jis žinojo pagrindines Europos kalbas, gerai grojo smuiku ir fortepijonu, buvo garsus fechtuotojas (vėliau alpinistas), geras matematikas ir literatas. Domėjimasis įvairiomis žmogiškojo gyvenimo sritimis, matyt, ir nulėmė tai, kad A. Bergsonas pasirinko filosofiją, kurią jis studijavo Paryžiaus Aukštojoje mokykloje (École Normale Superieure). Ją baigęs, septynerius metus mokytojavo Prancūzijos provincijoje. Studijavo Plotiną, vėlyvąjį Šelingą, Men de Biraną, Butru, itin mėgo A. Šopenhauerį. 1888 m. apgynė disretaciją „Apie betarpiškus sąmonės duomenis“ („Essai sur les données immédiates de la conscience“). Vėliau, 1889 m. disertacija pasirodo atskira knyga, kuri išgarsina A. Bergsoną. Nuo 1899 m. A. Bergsonas pradėjo mokytojauti Paryžiaus licėjuje, o po dešimties metų gavo Senovės filosofijos katedrą aukštojoje mokykloje. Į jo paskaitas plūsdavo įvairiausi klausytojai – muzikai, sportininkai, dailininkai, gydytojai, netgi kilmingos damos. 1900 m. pasirodo fundamentali A. Bergsono studija „Juokas“ („Le rire“). Po metų jis tampa Moralės Mokslų akademijos nariu . 1907 m. išleidžiama knyga „Kūrybinė evoliucija“ („L‘Evoliution créatrice“). Nuo 1914 m. A. Bergsonas – Prancūzijos akademijos narys. 1919 m. pasirodo vienas iš svarbiausių jo kūrinių – „Dvasinė energija“ („L‘Energie spirituelle“), 1928 m. jam paskiriama Nobelio literatūros premija.

Du paskutiniuosius savo gyvenimo dešimtmečius A. Bergsonas buvo ligos prikaustytas prie lovos. Nors menkiausias judesys keldavo stiprius skausmus, tačiau jis dirbo. 1932 m. išleidžiama knyga „Du moralės ir religijos šaltiniai“ („Les deux sources de la morale et de la religion“), o 1933 m. – „Mintis ir judėjimas“ („La pensee et le mouvant“). Paskutiniai jo darbai rodo tikėjimą žmogaus kūrybinės energijos neišsenkamumu ir galia. A. Bergsonas mirė 1941 m.

Bergsono filosofija formavosi pozityvizmo ir evoliucionizmo idėjų laikais. Jo kūrybinė veikla aprėpė daugiau nei pusės šimtmečio tarpsnį, kuriuo klestėjo Vakarų filosofinė mintis. Nors Bergsonas neigė priklausąs konkrečiai filosofinei tradicijai ar krypčiai, tačiau jo filosofija pagrindinėmis nuostatomis artimiausia iš Arthuro Schopenhauerio idėjų išsirutuliojusiai „gyvenimo filosofijos“ tradicijai, kurios žymiausi apologetai buvo F. Nietzche. W. Dilthey, G. Simmelis. Bergsono „gyvybės polėkio“ filosofija – tai savotiška Schopenhauerio, Nietzche‘s teorijų, neoplatonizmo, B. Pascalio, J. Rousseau idėjų, romantinės filosofijos, prancūzų spiritualizmo ir Rytų filosofijos sintezė, atsiradusi derinant subtilias psichologijos ir biologijos mokslų sąvokas. XIX a. Nusivylęs pozityvistinėmis griežto moksliškumo nuostatomis, jis pasuko „gyvenimo filosofijos“ pirmtakų pramintais keliais. Dėl Schopenhauerio idėjų įtakos Bergsonas vos nebuvo apkaltintas plagijavimu. Intuityvizmo pradininkui artima „pasaulio kaip valios ir vaizdinio“ interpretacija, egzistenciniai Schopenhauerio filosofijos motyvai, mintys apie tikrosios ir netikrosios būties sklaidą, metafizinis voliuntarizmas, orientalistiniai motyvai. Svarbiausia Schopenhauerio filosofijos kategorija valia dėl Nietzche‘s idėjų poveikio Bergsono veikaluose transformavosi į nerimastingą „gyvybės polėkį“ ir „trukmę“. Pasaulį jis aiškina kaip vaizdinių visumą. Tikrovė jam neatsiejama nuo ją suvokiančios sąmonės. Jo veikaluose ypač daug dėmesio skiriama įvairių sąmonės procesų aprašymui ir analizei. Schopenhauerio įtaka Bergsono filosofijoje susilieja su Jenos romantikų idėjomis, iš kurių jis perima daugelį pamatinių savo filosofijos principų. Bergsonas perima romantikams būdingą susižavėjimą Plotino filosofija.

Orientalistiniai Bergsono filosofijos motyvai tiesiogiai siejosi su Schopenhauerio, švietėjų ir romantikų orientalizmo poveikiu. Jo tekstuose aptinkame daug įžvalgų susijusių su Rytų ir Vakarų religijų bei mąstymo tradicijų lyginimu. Indų religijose jis įžvelgė daug panašumų į graikų požiūrius, ritualus, pažymėjo, kad indų mąstymo tradicijoje susiduriame su konkrečia praktine gyvenimo patirtimi. Bergsoną, kaip ir prancūzų švietėjus, domino etninės senovinės kinų teorijos, kuriose jis įžvelgė etnocentrizmo apraiškas. Filosofui, kaip ir daoizmo bei čan adeptams, būdingos antiracionalistinės nuostatos ir intuityvaus tikrovės pažinimo sureikšminimas. Jo veikaluose nuolat kartojasi minėtoms kryptims būdingas kalbos ribotumo leitmotyvas, mintis apie jos nesugebėjimą išreikšt gyvenimo, kūrybinių dvasios polėkių, trukmės, žmogaus išgyvenimų aspektus.

Bergsono veikaluose išryškėja „neklasikinės“ filosofijos reakcija prieš klasikinei tradicijai būdingą mokslinio pažinimo sureikšminimą ir visuotinumo principus. Jis atsiriboja nuo hėgeliškojo filosofijos istorijos kaip mokslo traktavimo ir kalba apie būtinybę vadovautis ne išorinėmis pseudomokslinėmis klasikinio mąstymo schemomis, o iš vidaus pažinti konkrečios sistemos sąsajas. Naujų filosofinių koncepcijų atsiradimą Bergsonas siejo su tradicija, iš kurios jos išsirutulioja. Bergsonas kritikavo programines ankstesnės mechanistinės pasaulėžiūros, racionalizmo ir pozityvistinės filosofijos nuostatas, jų šalininkams būdingą schemišką mąstymo būdą. Klasikinės filosofijos išpuoselėtame pasaulėvaizdyje Bergsonas regi iškreiptos dirbtinės schemos įkūnijimą. Bergsonas prabyla apie būtinybę sukurti kokybiškai naują filosofiją, kurioje pažinimo teorija susijungtų su gyvenimo teorija. Jis mato nuolatinį filosofijos ir meno suartinimą. Filosofijos tikslu laiko individualaus prado išryškinimą Čia atsiskleidžia filosofijos giminiškumas menui. Bergsonas kaip ir romantikai bei ankstesnė neklasikinės filosofijos tradicija skelbia meną autentiškos filosofijos idealu. Pagal jį filosofija artimesnė menui negu mokslui. Kadangi filosofija kaip menas daugiausia dėmesio skiria individualiam pradui, tai savo tikrovės pažinimo forma priartėja prie meno ar netgi su juo susilieja. Taigi Jenos romantikų leitmotyvas apie filosofinio ir meninio mąstymo susiliejimą tampa fundamentalia Bergsono mąstysenos idėja.

Nors Bergsonas atmeta mechanistines ir pozityvistines nuostatas, jo veikaluose jaučiamas dviprasmiškumas. Jo „pozityviosios metafizikos“ koncepcijoje susipina senosios metafizikos paneigimas ir naujos „neklasikinės“ neometafizikos kūrimas. Bergsonas tęsia „gyvenimo filosofiją“ ir traktuoja ją kaip harmoningo pasaulio interpretaciją.

Gyvenimą Bergsonas atskiria nuo materialių reiškinių ir apibūdina kaip trukmę arba konkretų laiką. Jis paskelbia gyvybės polėkio arba trukmės pažinimą pagrindiniu filosofijos tikslu. Bergsono koncepcijoje virsta trukmės, kaip pscihologinio subjektyvaus laiko, samprata. Trukmės intuicija nusakoma muzikos ypatybėmis.

Polemizuodamas su evoliucinių teorijų šalininkais Bergsonas teigė, kad materialiems daiktams būdingas erdviškumas, o trukmė laike yra sąmonės procesų sritis. Iš to kilo teorija apie spontanišką nenutrūkstamą sąmonės procesų sklaidą laike. Sąmonės procesai čia iškyla kaip dinamiški ir laisvi kilmės atžvilgiu. Bergsonas brėžia ribą tarp Homo sapiens ir Homo faber.

Bergsonas bet kokį racionalų šios srities pažinimą traktuoja kaip metafizinį. Intelektinio pasaulio pažinimo ribotumą įveikia praktinių interesų neturintis tiesioginis išgyvenimas – intuicija. Savo intuicijos koncepcija filosofas tęsė romantinę ir iracionalią tradiciją. Jis intuiciją traktavo kaip tiesioginio kontakto su daiktais, su gyvenimo esme instrumentą. Intuicijos sąvokai jis suteikė meninį turinį ir priskyrė jai racionalumui priešingas savybes. Bergsonas skyrė dvi skirtingas intuicijos formas: filosofinę ir meninę.

Laikydamas žmonių visuomenę ne tik socialine organizacija, bet ir gamtiniu organizmu, Bergsonas skiria du socialinės organizacijos tipus: „atvirą“, su jam būdinga kūrybiška morale ir „uždarą“, artimą primityviam gamtiškam pasauliui. Į socialinę būtį jis žvelgia kaip į paviršutinišką. Paimta is: Henri Bergson „Kūrybinė evoliucija“, 2004 m., 397–430 p. „Intuityvistinė Henri Bergsono filosofija“

Kūrybos problemos turinčios universalią prasmę. Bergsono intuicija nukreipta į pažangą, kūrybą, laisvę. Kūrybinis pradas atitraukia žmogų nuo kasdienių rūpesčių ir perkelia į kitą realybės suvokimo plotmę. Kūrybinį žmogaus pradą Bergsonas laikė didžiausia vertybe.

Meno filosofiją Bergsonas laiko tobuliausia filosofijos forma. Jis rutuliojo teoriją apie kūrybinę ir meninę pasaulio prigimtį. Menas siekdamas išryškinti tai, kas nepakartojama, geriau negu filosofija ar psichologija fiksuoja subtiliausius žmogaus vidinio gyvenimo poslinkius. Menas – tiesioginis tikrovės regėjimas. Filosofas plėtojo elitarinius romantikų motyvus, aukštinančius genijaus išskirtinumą. Aukščiausiu menu jis laiko muziką, kurią prilygina trukmei. Pažintinis optimizmas išskiria Bergsoną iš kitų „neklasikinės“ filosofijos šalininkų. Bergsono išplėtota „kūrybinės evoliucijos“ teorija oponuoja XIX a. evoliucinėms teorijoms. Jo „gyvybės polėkio“ filosofija tęsė romantinės ir „neklasikinės“ filosofijos tradicijas. Pagrindine savo filosofijos kategorija ir būties substancija jis skelbė išplėstą „gyvenimo“ sąvoką, įvardytą kaip „trukmė“, „gyvybės polėkis“. Kitas svarbus jo koncepcijos bruožas – meninės intuicijos, kūrybinės fantazijos sureikšminimas. Bergsono filosofijoje išryškėjo du skirtingi tikrovės pažinimo būdai: mokslinis, praktinis, iškraipantis tikrovę, - ir meninis, būdingas išskirtinėms asmenybėms. Bergsono „kūrybinės evoliucijos“ teorija, sąmonės kaip įvairių išgyvenimų ir prisiminimų srauto samprata padarė didelę įtaką vėlesnės filosofinės, estetinės minties, literatūros ir meno sklaidai. Jo idėjų pėdsakai ryškūs psichoanalizėje, pragmatizme, fenomenologijoje, egzistencializme, neotomizme. Bergsono intuicijos, dvasinio prado svarbos pabrėžimas, meninės erdvės ir laiko idėjos stipriai veikė įvairių moderniojo meno krypčių – kubizmo, futurizmo, dadaizmo, siurrealizmo, abstrakcionizmo, konstruktyvizmo – estetikos sklaidą. Antanas Andrijauskas.

• Adam Sikora, Susitikimai su filosofija nuo Herakleito iki Huserlio, 2004 m.
• B. Genzelis, Filosofijos istorijos chrestomatija, Vilnius, 1974 m.
• "Kodėl Bergsonas domėjosi misticizmu?", T.Pranciškus Ksaveras Cazali, "Logos"
• Juoko teorijos juokingumas, arba pro et contra Henri Bergson, N.Vasiliauskaitė
• Henri Bergson, „Kūrybinė evoliucija“, 2004 m.