Kėdainiai
Didžioji gatvė senamiestyje
Kėdainiai 55°17′20″š. pl. 23°58′34″r. ilg. / 55.289°š. pl. 23.976°r. ilg. / 55.289; 23.976 (Kėdainiai)
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė	Lietuva
Apskritis	Kauno apskritis
Savivaldybė	Kėdainių rajono savivaldybė
Gyventojų (2023)	23 447
Plotas	26,97 km²
Tankumas (2023)	869 žm./km²
Pašto kodas	centrinis LT-57001
Vikiteka	Kėdainiai
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) [1] Vardininkas: Kėdáiniai Kilmininkas: Kėdáinių Naudininkas: Kėdáiniams Galininkas: Kėdáinius Įnagininkas: Kėdáiniais Vietininkas: Kėdáiniuose
vok. Kedahnen, lenk. Kiejdany, jid. ‏Keidan‏‎, rus. Кейданы[2][3]

Kėdainiai – miestas vidurio Lietuvoje, Kauno apskrityje, abipus Nevėžio, už 51 km į šiaurę nuo Kauno. Kėdainių rajono savivaldybės ir seniūnijos centras.

Senamiestis įtrauktas į kultūros paveldo registrą kaip valstybinės reikšmės urbanistikos paminklas. Čia stovi 4 bažnyčios ir 1 cerkvė (katalikų – Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčia ir Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčia, taip pat Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčia ir Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia, Kėdainių Viešpaties Atsimainymo cerkvė). Prie Kėdainių geležinkelio stoties stovi Lietuvos nepriklausomybės paminklas. Svarbus pramonės (daugiausia chemijos ir maisto perdirbimo) ir susisiekimo centras. Yra vienas pašto skyrius (LT-57001).

Miesto gimtadienis švenčiamas rugpjūčio 8–10 dienomis. Vasarą taip pat švenčiamos „Agurkų šventės“ (XIX a. Kėdainių žydai pradėjo agurkų verslą).

H. Vartbergės kronikoje minima Gaydine gyvenvietė, Janas Dlugošas mini Kieidany. Vėlesni šaltiniai miestą vadina irgi įvairiai – Keidaini, Keidany, Keidony ir kt. XVII a. minima miesto lytis Kėdainys, XX a. tarpukariu – Kedainiai.

Manoma, kad miesto pavadinimas kilęs nuo asmenvardžio daugiskaitos – pavardės Kėdainis,^[4] ši pavardė savo ruožtu kilusi iš veiksmažodžio kėdoti („sklaidyti, vartyti, kėtoti“).^[5] Tačiau legenda byloja, kad pavadinimas kilęs nuo iš Kuršo atvykusio pirklio Keidangeno, neva įkūrusio nedidelį žvejų kaimelį.^[6]

Nežinoma, kada į Kėdainių kraštą atkeliavo pirmieji gyventojai. Kad jų būta, liudija pavieniai ir dažniausiai atsitiktinai aptinkami akmens amžiaus dirbiniai: šlifuoti akmens kirvukai, įvairūs apdirbto titnago ir kaulo įrankiai.

1372 m. Kėdainiai pirmą kartą paminėti rašytiniuose šaltiniuose (H. Vartbergės kronikoje). Pasak legendos, Kėdainių pavadinimas yra kilęs iš turtingo pirklio Keidangeno, atvykusio iš Kuršo ir įkūrusio nedidelį žvejų kaimelį, vardo. Archeologiniai kasinėjimai paliudijo, kad Kėdainiai išaugo iš nedidelės žvejų ir žemdirbių gyvenvietės, kuri XIV a. pradžioje jau buvo įsikūrusi dešiniajame Nevėžio krante. To kaimelio šiaurėje augo didžiulė giria, kurioje būta pagonių šventyklos. Ją kryžiuočiai sunaikinę, o jos vietoje 1403 m. pastatę mūrinę bažnyčią. Spėjama, kad pirmasis miesto savininkas Radvila Astikaitis apie XV a. vidurį ant stataus ir vaizdingo kairiojo Nevėžio kranto pastatė dvarą. Žemiau dvaro kūrėsi miestas (kurį XV a. mini Janas Dlugošas), per kurį nuo XV a. vidurio ėjo prekybos vieškeliai iš Vilniaus į tuo laiku svarbų Žemaitijos centrą Raseinius ir iš Kauno į Rygą ir Šiaulius. Šio vieškelio pašonėje, netoli Smilgos upelio žiočių, atsirado turgaus aikštė, dabar vadinama Senąja rinka. 1520 m. jau buvo 145 gyvenamieji namai ir apie 1160 gyventojų, vykdavo turgūs ir buvo renkami turgaus mokesčiai.

1535 m. Kėdainių savininką kunigaikštį Joną Radvilą paskyrus Žemaičių seniūnu miestas tapo Žemaitijos administraciniu centru. Kėdainių ūkinę ir prekybinę veiklą pagyvino 1568 m. Gardino seime suteikta teisė plėtoti laivinę prekybą Nevėžio upe, 1581 m. Varšuvos seime įteisintas laisvas uostas besikuriančiame Skongalio priemiestyje ir 1585 m. patvirtinti nuostatai miesto amatininkams. Nuo 1574 m. valdant Jonui Kiškai, Kėdainiuose vykdavo visuotiniai Žemaičių bajorų seimeliai. Jo rūpesčiu 1590 m. balandžio 15 d. karalius Zigmantas Vaza Kėdainiams suteikė Magdeburgo teises, o kartu ir teisę rengti šeštadieninius turgus, tris metines muges, miestiečiams statyti parduotuves ir laikyti pavyzdines svarstykles, ilgio bei saiko matus. Taip pat patvirtintas ir pirmasis Kėdainių herbas su Kiškų giminės simbolika: žydrame herbinio skydo lauke pavaizduota sidabrinė pasaga su trimis auksiniais kryžiais; pasagos viduryje – dvi lašišos, nukreiptos į priešingas puses. XVI a. pabaigoje buvo pastatyta pirmoji mūrinė gotikinio stiliaus miesto rotušė.

Per 1598 m. gaisrą sudegė 196 gyvenamieji namai, o per 1600 m. gaisrą – 59. Tačiau jau 1604 m. Kėdainiuose buvo 348 gyvenamieji namai ir apie 2 800 gyventojų. Tuo laiku mieste veikė net 104 smuklės: 82 alaus, 21 degtinės ir viena midaus. Nuo 1614 m. Kėdainiai vėl priklausė kunigaikščių Radvilų giminės protestantiškosios Biržų-Dubingių šakos atstovams. Valdant Lietuvos didiesiems etmonams ir Vilniaus vaivadoms – Kristupui Radvilai ir jo sūnui Jonušui (1612–1655) – miestas išgyveno ūkinį ir kultūrinį pakilimą. XVII a. pirmoje pusėje Kėdainiuose veikė 10 amatininkų cechų, kuriems priklausė apie 300 amatininkų. Mieste veikė siuvėjų, puodžių, odminių, kalvių, audėjų, batsiuvių, dailidžių, gyvulių skerdikų cechai ir pirklių brolijos. 1627 m. rugpjūčio 24 d. Kristupas Radvila patvirtino senąsias Kėdainių miesto laisves ir suteikė naująjį herbą, kuriame panaudotos dviejų miestą valdžiusių giminių – Radvilų ir Kiškų – heraldinės figūros: auksiniame lauke juodas Radvilų erelio sparnas su koja, naguose laikančia plieninę Kiškų pasagą su trimis auksiniais kryžiais žydrame lauke.

1629 m. vakarinėje Kėdainių dalyje plytėjusiuose dvaro laukuose apsigyveno vokiečiai evangelikai liuteronai, kurie dešimčiai metų buvo atleisti nuo mokesčių. Naujame miesto rajone, pavadintame Jonušava, apsigyveno apie 80 atvykėlių šeimų. 1648 m. balandžio 28 d. Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza Jonušavai patvirtino teisę rengti turgus, turėti savo burmistrą ir atskirą herbą. Jį sudarė žydrame lauke inicialas I ir virš inicialo geltoname lauke raudona kunigaikščio kepurė. Kėdainiuose pradėjo gyvuoti dvi juridiškai įteisintos bendruomenės: Senųjų Kėdainių, kurios pagrindą sudarė evangelikai reformatai, ir Jonušavos, arba Naujųjų Kėdainių, kurioje gyveno vokiečiai evangelikai liuteronai. Lietuvos miestų istorijoje tai antras atvejis po Trakų, kai viename mieste gyvavo dvi juridiškai įteisintos bendruomenės. Be to, 1648 m. pietinėje Kėdainių dalyje prie Knypavos turgavietės įsikūrė rusų stačiatikiai, kadangi Jonušo Radvilos žmona Marija Mogilaitė buvo stačiatikė, todėl jos prašymu Jonušas Radvila 1652 m. pietinėje Knypavos dalyje pastatydino medinę cerkvę ir prie jos įkūrė vienuolyną. Mieste gyvavo ir arijonų bendruomenė, kuri čia veikė viešai iki 1658 m., kai visi arijonai Seimo sprendimu buvo išvaryti iš Lietuvos ir Lenkijos valstybės. 1655 m. Kėdainiuose buvo apie 500 gyvenamųjų namų, per 4 tūkst. gyventojų. 1667 m. Kėdainių dvaras priklausė Vilniaus vaivadai kunigaikščiui Jonušui Radvilai (su 534 valstiečių dūmais).

Miestas buvo valdomas ir tvarkomas miestiečių renkamo Magistrato, kurį sudarė 18 asmenų: vaitas, 3 burmistrai, 4 teismo tarėjai, raštininkas, 5 šuolininkai, iždininkas, iždo raštininkas, antstolis ir cechų dekanas. Magistrato nariai galėjo būti visų tikybų ir tautybių miestiečiai, kuriais Kėdainiuose buvo tampama tik prisiekus kunigaikščiui ir Magistratui.

Prie pagrindinių kelių į Kėdainius stovėjo miesto vartai, kuriuos naktimis saugojo iš miestiečių sudarytos sargybos, o atvykusieji buvo registruojami. Visi miestiečiai privalėjo dalyvauti piniginėse rinkliavose, karinėse pratybose ir eisenose. Kunigaikščiai Radvilos rūpinosi socialinėmis miestiečių reikmėmis, todėl 1629 m. vargingiems gyventojams buvo pastatytos 3 špitolės, našlaičių namai ir ligoninė. Mieste įkurta viena iš pirmųjų vaistinių Lietuvoje. Žinoma, kad 1636 m. čia dirbo vaistininkas Elijus.

Skirtingų religinių konfesijų miestiečius saugojo 1627 m. pasirašytas taikaus sambūvio susitarimas. Jį pasirašę Kristupas Radvila ir Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius pripažino evangelikų reformatų ir katalikų tikybų lygiateisiškumą.

Kėdainių klestėjimą nutraukė 1654–1660 m. karas su Rusija ir Švedija. Rusijos kariuomenei okupavus beveik visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, 1655 m. rugpjūtį mieste prasidėjo derybos su Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo atstovais dėl LDK pasidavimo Švedijai. Derybos baigėsi 1655 m. spalio 20 d. pasirašytu aktu, kuriuo LDK nutraukė uniją su Lenkija ir sudarė naują uniją su Švedija. Iš lietuvių pusės uniją pasirašė Jonušas Radvila.

Nuo 1659 m. Kėdainius pradėjo valdyti Jonušo Radvilos pusbrolis ir žentas, Prūsijos generalgubernatorius Boguslavas Radvila (1620–1669 m.). Jis bandė atgaivinti karo nusiaubtą miestą: suteikė naujų prekybos bei laivininkystės lengvatų, patvirtino naujus miesto valdymo ir tvarkymo nuostatus. Tačiau miesto prekyba merdėjo, o dauguma miestiečių pasitraukė svetur. 1663 m. Kėdainiuose buvo tik 40 apgyventų sklypų ir penktadalis čia anksčiau gyvenusių amatininkų. XVII a. pabaigoje atgyjantį miestą nusiaubė didelis gaisras: sudegė apie 100 gyvenamųjų namų, gimnazija ir biblioteka. 1701 m. ir 1704 m. miestas buvo apsuptas švedų kariuomenės. 1709–1711 m. mieste siautėjo maras. Per jį išmirė daug kėdainiškių ir apylinkių gyventojų. Tik nuo XVIII a. vidurio Kėdainiai pradėjo atsigauti: gausėjo gyventojų, daugėjo pirklių ir amatininkų. 1765 m. Kėdainiuose buvo apie 300 namų, per 2150 gyventojų, veikė 16 cechų.

XVIII a. pabaigoje žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei visi LDK miestai neteko savivaldos, tarp jų ir Kėdainiai. 1795 m. rusų armijos generolo A. Tormasovo nurodymu buvo panaikintas miesto Magistratas. Vietoj jo Kėdainiams paskirtas teisėjas ir asesorius, kurie turėjo spręsti visų tikybų ir tautybių gyventojų bylas. Tačiau miesto savininkas Dominykas Jeronimas Radvila (1786–1813) iš dalies atkūrė ir savivaldą. Jo nurodymu miestiečiams buvo leista išsirinkti 5 asmenis, kurie privalėjo vykdyti kunigaikščio administracijos funkcijas.

1811 m. Kėdainiai atiteko grafo Pranciškaus Čapskio nuosavybėn. Jo nurodymu miestui buvo palikta savivalda. Tačiau 1817 m. Raseinių apskrities teismo sprendimu Kėdainių savivalda buvo panaikinta, o miestas tapo valsčiaus centru. 1831 m. sukilimo metu sukilėliai užėmė miestą ir įvyko Kėdainių mūšis, kurio metu daugiatūkstantinė carinės Rusijos armija nesugebėjo įveikti sukilėlių. Numalšinus 1863 m. sukilimą Kėdainių dvaras buvo konfiskuotas. Jo savininkas M. Čapskis apkaltintas sukilimo rėmimu ir ištremtas į Sibirą. 1866 m. dvaras atiteko rusų armijos generolui, karo inžinieriui grafui Eduardui Totlebenui (1818–1884). 1871 m. per šiaurinę miesto pusę nutiestas Liepojos–Romnų geležinkelis. Juo Kėdainiai buvo sujungti su kitais Rusijos imperijos miestais. 1886 m. dvaras buvo atskirtas nuo miesto, Kėdainiai vėl atgavo savivaldą.

XIX a. pabaigoje Kėdainiai buvo privatus miestelis ir dvaras Kauno apskrityje,^[7] valsčiaus centras.^[8] Čia buvo 674 namai, 6113 gyventojų. Daugiau nei pusė gyventojų buvo žydai. Mieste veikė 50 įvairių dirbtuvių, 140 parduotuvių. Tuo laiku Kėdainiai garsėjo arklių turgumis. Kėdainių daržininkai, daugiausia žydai, pradėjo auginti agurkus, ir nuo tada Kėdainiai garsėja kaip agurkų augintojų kraštas.

1919 m. vasario 7–11 d. prie Kėdainių vyko pirmosios nepriklausomybės kovų kautynės, kuriose žuvo kraštietis Povilas Lukšys – pirmasis žuvęs Lietuvos savanoris. Kautynės sustabdė bolševikų puolimą laikinosios sostinės Kauno link.

Nepriklausomybės metais Kėdainiai tapo apskrities centru ir buvo priskirti pirmos eilės miestų kategorijai. Miestas augo ir plėtėsi: 1923 m. Kėdainiuose buvo 7 415, o 1939 m. – 8 622 gyventojai. Tačiau 1941 m. birželio 14 d. daugelis miesto ir apylinkių gyventojų buvo ištremta į Sibirą. Tų pačių metų rugpjūčio 28 d. naciai bei jų talkininkai, sušaudę 2 076 Kėdainių žydus, sunaikino per 400 metų gyvavusią jų bendruomenę. 1944 m. liepą traukdamiesi naciai susprogdino buvusius grafo E. Totlebeno rūmus, gimnaziją, apskrities ligoninę ir banką, tiltus. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu, 1950 m. – rajono pavaldumo. Po Antrojo pasaulinio karo Kėdainiai vystėsi kaip pramonės, ypač – chemijos pramonės (1963 m. ėmė veikti chemijos kombinatas, Kėdainių biochemijos gamykla) centras, pastatytas cukraus fabrikas, grūdų produktų kombinatas, elektros aparatūros gamykla. Sparčiai augo gyventojų skaičius: 1959 m. mieste buvo 10,6 tūkst. gyventojų, o 1972 m. – 23,6 tūkst. gyventojų.

1988 metų vasarą Kėdainiuose, atvykus dviratininkų žygio kolonai, vedamai kovo 11-os akto signataro Rimanto Astrausko, įvyko Lietuvos sąjūdžio mitingas, kuriame buvo pareikalauta panaikinti Molotovo-Ribentropo paktą ir žmonės raginti siekti nepriklausomybės. Netrukus Lietuvos žalieji vedami Sauliaus Griciaus surengė protesto – valandos tylėjimo akciją SSRS karinių oro pajėgų aerodrome. 1988 metų rudenį Kėdainiuose, chemijos gamykloje įvyko pirmasis Lietuvos žaliųjų suvažiavimas. Jų pastangomis gamykloje buvo uždaryta senoji sieros rūgšties gamybos linija. Netrukus po to, Kėdainiuose žymiai sumažėjo plaučių vėžio atvejų.

Vietos savivaldos pagrindų įstatymu, priimtu 1990 m. vasario 12 d., Kėdainių rajonui priskirtas aukštesniosios pakopos savivaldybės statusas. Nuo 1990 m. kovo 24 d. vėl renkama Kėdainių rajono savivaldybės taryba. 1991 m. patvirtintas naujasis Kėdainių herbas.

2009 m. Kėdainių miestas padalintas į 11 seniūnaitijų (Babėnų, Liaudės, Naujoji, Parko, Pergalės, Radvilų, Senamiesčio, Smilgos, Statybininkų, Taikos, Žemaitės).

Miestas išsidėstęs Vidurio Lietuvos žemumos centre. Kėdainiuose į Nevėžį įteka Dotnuvėlė ir Smilga (iš vakarų pusės) bei Obelis (iš rytų pusės).

Pagrindinės Kėdainių miesto dalys yra Babėnai (šiaurėje), Janušava (vakaruose) ir Kėdainių senamiestis centre. Kitos miesto dalys yra faktiškai nedideli mikrorajonai, susiformavę iš buvusių kaimų arba pramoninių plotų.

• Justinava – kolektyvinių sodų rajonas Kėdainių šiaurėje.
• Vilainiai – Kėdainių miesto dalis kairiajame Nevėžio krante, į pietus nuo Vilainių gyvenvietės ir kelio į Aristavą. Svarbiausia gatvė – Šėtos. Vyrauja nuosavi ikitarybinio ir tarybinio laikotarpio pastatai. Yra keli daugiabučiai. Įsikūrusios smulkios įmonės. Yra Kėdainių profesinio rengimo centro politechnikos skyrius.
• Pramonės rajonas (Zabieliškis) – pietrytinė Kėdainių dalis, tarp Jonavos-Šeduvos ir Kėdainių-Babtų kelių, prie Obelies upės. Čia įsikūrusios išskirtinai gamybos pramonės įmonės: AB Lifosa, UAB „Kemira Lifosa“, AB „Kėdainių grūdai“, cukraus fabrikas, AB „Progresas“, UAB „Medžio plokštė“, UAB „JGB“. Taip pat yra UAB „Norfos mažmena“ sandėliai (buvusioje Kėdainių elektros aparatūros gamykloje), autobusų parkas, duonos kepykla, nauji UAB “Natūrali oda„ pastatai. Palei pramonės rajoną išsidėstęs naujasis Zabieliškio sąvartynas ir AB “Lifosa" fosfogipso kalnai. Svarbiausios gatvės: Pramonės, Metalistų, Biochemikų.

Kėdainiai – svarbus šalyje chemijos pramonės centras. AB „Lifosa“ gaminamos mineralinės trąšos, produkcija eksportuojama į Vakarų Europos ir NVS šalis.^[9]

Kėdainiuose išvystyta ir maisto pramonė. Konservų, mėsos, duonos, ledų, grūdų, cukraus įmonės dirba pelningai, jų produkcija patiekiama visos Lietuvos ir užsienio vartotojams. Taip pat yra metalo apdirbimo, odų, medienos apdirbimo pramonės bendrovių. Kėdainiuose Nepriklausomybės metais buvo įkurtas stambus UAB „Lukoil Baltija“ naftos produktų terminalas.

Kėdainių rajone sėkmingai veikia kelios žemės ūkio bendrovės. Miestas garsėja agurkų auginimo tradicijomis. Užimtumo lygis Kėdainiuose aukštas – nedarbo lygis procentais nesiekia natūralaus lygio (2006 m. buvo apie 4 proc.).

Svarbiausios pramonės įmonės yra šios:

• AB „Lifosa“ – mineralinės trąšos
• UAB „Vesiga“ – padažai ir majonezai
• UAB „Laumetris“ – žemės ūkio technikos gamyba; metalo konstrukcijos (Keleriškiai)
• UAB „Progresas“ – metalo konstrukcijos
• UAB „Kemira Lifosa“ – cheminė produkcija
• AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ – cukraus pramonė
• UAB „Kėdainių duona“ – duonos gaminiai
• UAB „Medžio plokštė“ – medienos pramonė
• UAB „JGB“ – baldų gamyba
• Koncernas Vikonda:

1. UAB „Vikeda“ – ledai
2. AB „Kėdainių grūdai“ – pašarai, maisto produktai
3. kitos įmonės.

Be to, netoli miesto, Mantvilonių ir Šingalių kaimuose įsikūrusi AB „Krekenavos agrofirma“ (mėsos gaminiai) ir UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ (konservuotos daržovės). 2012 m. įkurta Kėdainių LEZ.

Demografinė raida tarp 1823 m. ir 2021 m.
1823 m.	1833 m.	1865 m.*[3]	1895 m.*[2]	1897 m.sur.	1923 m.sur.[10]	1931 m.	1939 m.
3 000	2 597	3 455	4 368	6 113	7 415	7 761	8 662
1959 m.sur.[11]	1966 m.[12]	1970 m.sur.[11]	1974 m.[13]	1976 m.[14]	1979 m.sur.[15]	1989 m.sur.[16]	2001 m.sur.[17]
10 580	15 900	19 795	24 500	26 600	27 886	33 840	32 048
2006 m.	2009 m.	2011 m.sur.[18]	2017 m.	2020 m.	2021 m.sur.	-	-
31 308	30 835	26 648	24 177	22 677	23 461	-	-
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
Demografinės raidos histograma

Kėdainiuose gimė:

• Mikalojus Daukša (~1527–1613), kunigas, humanistas, kontrreformacijos veikėjas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų (gimė Babėnuose).
• Moshe ben Shimon Margalit (1710–1780), rabinas.
• Johann Kasimir von Monkewitz (1722–1789), karininkas, leitenantas.
• Vincentas Budrevičius (1795–1850), filomatas, filaretas, mokytojas.
• Moshe Leib Lilienblum (1843–1910), Lietuvos žydų kilmės rašytojas, mokytojas.
• Anna Katterfeld (1880–1964), Vokietijos rašytoja.
• Wacław Daszkiewicz (1893–1958), TSRS pulkininkas, generolas.
• Feliksas Barasevičius (1894–1918), revoliucionierius.
• Juozas Urbšys (1896–1991), tarpukario Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, diplomatas, karininkas, politinis kalinys, vertėjas (g. Šateniuose).
• Juozas Paukštelis (1899–1981), rašytojas, 1926–1946 m. mokytojavęs Kėdainių gimnazijoje.
• Stanisław Stomma (1908–2005), Lenkijos teisininkas, politikas.
• Józef Żylewicz (1912–1961), Lenkijos lengvaatletis.
• Tėvas Stanislovas (1918–2005), kunigas, pamokslininkas, vienuolis kapucinas, Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikėjas, viena žymiausių Kėdainių rajono asmenybių.
• Konstantinas Rudnickis (1920–1988), Rusijos teatro istorikas ir kritikas
• Algirdas Audzijonis (1935–2021), fizikas
• Valentina Paukštelytė (1938–2021), radijo ir televizijos žurnalistė.
• Gediminas Narijauskas (1939–2024), muzikantas, pedagogas, fotografas.
• Vytautas Koncevičius (1941–1991), Lietuvos laisvės gynėjas, Sausio 13-osios auka.
• Algis Petras Piskarskas (1942–2022), fizikas, akademikas, vienas lazerių mokslo Lietuvoje kūrėjų.
• Arvydas Karaška (1943–2023), lietuvių muzikologas, enciklopedininkas.
• Algirdas Paulavičius (1943–2020), teatro ir kino aktorius.
• Alvydas Kanapinskas (1952–1991), vienas Lietuvos laisvės gynėjų, Sausio 13-osios auka.
• Ligita Kinkevičienė (g. 1976 m.), krepšininkė.
• Beata Nicholson (g. 1979 m.), laidų vedėja, žurnalistė, kulinarė.

• VšĮ Kėdainių ligoninė
• VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centras

Kėdainiuose yra 2 gimnazijos, 4 pagrindinės mokyklos, jaunimo mokykla, Kėdainių suaugusiųjų mokymo centras, Kėdainių profesinio rengimo centras, specialioji internatinė mokykla, 3 mokyklos-darželiai („Aviliukas“, „Puriena“ ir „Vaikystė“). Yra Kauno kolegijos Kėdainių Jonušo Radvilos studijų centras, kuriame įgijamas aukštasis neuniversitetinis išsilavinimas, kalbų, dailės, sporto ir muzikos mokyklos.

• Gimnazijos:
  • Kėdainių šviesioji gimnazija – įkurta dar Radvilų laikais 1625 m. (gimnazija nuo 1631 m.), įsikūrusi pačiame miesto centre.
  • Kėdainių Atžalyno gimnazija – įkurta 1944 m. o 2010 Kovo 1 d. įgijo gimnazijos statusą. Mokykla yra naujajame miesto rajone, apsupta gyvenamųjų namų.

• Progimnazijos:
  • Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazija – atsiskyrus Kėdainių šviesiajai gimnazijai tapo pagrindine.
  • Lietuvos sporto universiteto Kėdainių Aušros progimnazija – Pastatyta naujajame miesto rajone.
  • Kėdainių Ryto progimnazija – taip pat įsikūrusi naujajame miesto rajone.

Yra 4 vaikų darželiai. Veikia Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka.

Kėdainių mieste yra profesionalus krepšinio klubas „Nevėžis BC“, žaidžiantis aukščiausioje šalies lygoje – LKL. Rungtynės vyksta Kėdainių arenoje, Kėdainių priemiestyje Vilainuose.

Miestas turi taip pat vieną profesionalią futbolo komandą „Nevėžį“, kuri žaidžia LFF I Lygoje. Rungtyniauja Kėdainių stadione, kuris 2008–2009 m. buvo kapitališkai renovuotas.

Dar žiūrėkite: Futbolo klubai Kėdainiuose

Leidžiami du laikraščiai – „Kėdainių mugė“ (trečiadieniais ir šeštadieniais)^[22] ir „Rinkos aikštė“. Nuo 1926 m. leistas „Kėdainių garsas“ 2013 m. nustotas leisti (tai buvo vienintelis nepriklausomas vietinis žiniasklaidos šaltinis). Veikia Kėdainių Krašto Televizija (KKTV). Veikia naujienų portalas kėdainiečiams – www.kedainietis.lt, kuriame publikuojama didžiausia Kėdainių fotogalerija. Per radiją transliuojami savivaldybės tarybos posėdžiai.

• 1990 m. Petras Baguška
• nuo 1995 m. Vigimantas Kisielius
• nuo 1997 m. Viktoras Muntianas
• nuo 2005 m. Virginija Baltraitienė
• nuo 2005 m. Nijolė Naujokienė
• nuo 2011 m. Rimantas Diliūnas
• nuo 2015 m. Saulius Grinkevičius
• nuo 2019 m. Valentinas Tamulis

Per Kėdainius eina Šiaulių – Vilniaus geležinkelis. Į rytus nuo miesto praeina  A8  Panevėžys–Aristava–Sitkūnai  (E67 Helsinkis-Talinas-Ryga-Panevėžys-Kaunas-Varšuva-Vroclavas-Praha ) kelias. Taip pat krašto keliai:

•  144  Jonava–Kėdainiai–Šeduva 
•  195  Kėdainiai–Krekenava–Panevėžys 
•  229  Aristava–Kėdainiai–Cinkiškiai 

Per Nevėžį nutiesti transporto tiltai, tarp kurių:

• Kėdainių geležinkelio tiltas
• Kėdainių pietinio aplinkkelio tiltas
• Vilainių tiltas

Kiti tiltai:

• Kėdainių geležinkelio viadukas
• Kėdainių senamiesčio pėsčiųjų tiltas
• Smilgos pėsčiųjų tiltas
• Vaivorykštės tiltas

Miesto pakraštyje yra Daukšių buv. karinis aerodromas.

• Už miesto viešąjį susisiekimą atsakinga bendrovė „Kėdbusas“. Autobusai pasiekia visas pagrindines miesto dalis. Autobusų parkas atnaujintas. Nebėra vengriškų Ikarus markės autobusų, baigiami nurašyti ir seno modelio Daf autobusai. Mieste kursuoja specialiai miestui pritaikyti Neoplan, Volvo autobusai. Svarbiausi maršrutai: 1 (į Babėnus ir naftos bazę, užsuka į Justinavos sodus), 4 (į Vilainius), 7 (į ligoninę), 2 (į AB „Lifosa“). 3, 4A ir 6 maršrutų autobusai kursuoja rečiau.
• Dėl menkų keleivių srautų užmiestinių maršrutų tinklas išvystytas menkai. Autobusai vyksta tik į svarbiausias gyvenvietes, dažnai tik kartą per dieną ir nekasdien. Iš dalies retą užmiestinių autobusų tinklą lemia ir tai, kad rajoną kerta respublikiniai keliai, kuriais vykstantys tarpmiestiniai autobusai aptarnauja prie jų esančias gyvenvietes. Iš Kėdainių autobusų stoties išvyksta šie maršrutai (svarbesni): į Miegėnus (per Surviliškį), į Pašušvį (per Lipliūnus, Krakes), į Krakes (per Josvainius, Pajieslį), į Šventybrastį (per Tiskūnus), į Labūnavą, į Pagirius (per Šėtą), į Čekiškę (per Pernaravą), į Skaistgirus (per Kunionius), į Šlapaberžę (per Dotnuvą), į Anciškį (per Lančiūnavą), į Vandžiogalą, į Ažytėnus (per Krakes). Vasarą leidžiami papildomi maršrutai į Pašilius, Daumantus, Apytalaukį.
• Kadangi rajoną kerta keli svarbūs respublikiniai keliai, todėl nemažai tarpmiestinių autobusų užsuka į Kėdainių autobusų stotį. Tiesa, dalis autobusų nebevažiuoja per Kėdainius, nutiesus Via Baltica aplinkkelį. Nors SP UAB „Kėdbuso“ autobusai ir nevyksta į tarpmiestinius reisus, miestą aptarnauja UAB „Kautra“, UAB „Busturas“, UAB „Panevėžio autobusai“ ir kitų bendrovių autobusai. Daugiausia maršrutų vyksta į Kauną (yra 2 aikštelės, autobusai vyksta kas valandą ar dažniau, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro). Dažni reisai į Šiaulius, Panevėžį. Kartą ar kelis kartus per dieną autobusai išvyksta į Vilnių, Ukmergę, Jonavą, Panemunę, Biržus, Rygą, Žagarę, Alytų, Druskininkus, Pakruojį.
• Kėdainiai įsikūrę prie magistralinio Vilniaus-Šiaulių geležinkelio. Todėl keleiviniais traukiniais nesunku pasiekti Vilnių, Šiaulius, Klaipėdą, Jonavą.

Mieste yra kultūros centras, Kėdainių krašto muziejus, veikiantis nuo 1921 m., vienas seniausių Lietuvoje. Nuo 2000 m. rugsėjo mėnesio persikėlė į restauruotas buvusio Kėdainių karmelitų vienuolyno (XVIII–XIX a.) patalpas. Svarbiausieji muziejaus eksponatai: XVII a. dokumentai, kunigaikščio Jonušo Radvilos (1612–1655 m.) įkapinis rūbas, XVII a. drabužių detalės iš Kėdainių Evangelikų reformatų bažnyčios kriptų, ragų baldai iš Apytalaukio dvaro, gotikinė XV a. šv. Jono Krikštytojo skulptūra, dievdirbio Vinco Svirskio kryžiai. Muziejui priklauso:

• Juozo Paukštelio memorialinis muziejus. Muziejus įkurtas 1988 m. rašytojo Juozo Paukštelio name. Čia jis gyveno 1938 m. Ekspozicija pasakoja apie rašytoją Juozą Paukštelį (1899–1981 m.), kitus Kėdainių krašto rašytojus, literatus. Muziejuje rengiamos literatūrinės ir meno parodos, vyksta literatūrinės popietės ir vakarai, organizuojamos ekskursijos, vykdoma edukacinė veikla.
• Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus reformatų bažnyčioje, kur saugomi XVII a. valstybinės reikšmės dailės paminklai – sarkofagai.
• Daugiakultūris centras, įkurtas mažojoje sinagogoje. Galima susipažinti su Kėdainiuose gyvenusių tautų kultūra, vyksta parodos, įvairūs renginiai, muzikos koncertai, edukacinė veikla. Centre Kėdainių krašto autentišką liaudies kūrybą pristato gyvuojantys folkloro ansambliai „Temela“, „Jorija“.
• V. Ulevičiaus medžio skulptūrų muziejus, kuriame galima susipažinti su Krakėse gyvenančio drožėjo darbais.
• Janinos Monkutės-Marks muziejus, kuriame eksponuojami dailės kūriniai, organizuojami įvairūs renginiai.

Pagrindinis straipsnis – Kėdainių senamiestis.

Dabartinis Kėdainių senamiestis užima 86 ha ploto. Nuo reformacijos laikų išlikęs unikalus išplanavimas, gatvių ir aikščių tinklas, pastatai, archeologinis sluoksnis. Urbanistiniu požiūriu senamiestis yra ketvirtas Lietuvoje, išlaikęs savita XVII–XVIII a. suformuotą vaizdą. Jame surastos XIV–XV a. medinės gyvenvietės (trečias atvejis po Vilniaus ir Kernavės, kai randamos medinių gyvenviečių liekanos). 1969 m. Kėdainių senamiestis paskelbtas respublikinės svarbos urbanistikos paminklu, taip pat archeologijos, architektūros ir istorijos paminklu.

XVII a. valdant įtakingiems didikams Radviloms, miestas buvo planuojamas ir tvarkomas Europos miestų pavyzdžiu. Tai buvo kultūrinis ir religinis protestantizmo centras – veikė kelios bažnyčios, gimnazija, spaustuvė, aktyvūs intelektualai. Kėdainiai tapo ypatingu urbanistiniu-ekonominiu reiškiniu, kadangi jame susiformavo 6 prekybinės aikštės (atskiruose konfesiniuose kvartaluose). XVII ir XVIII a. veikė 10–16 amatininkų cechų.

Mieste vyravo tolerantiška politika kitataučių ir kitatikių atžvilgiu – 6 religinės bendruomenės turėjo įvairių laisvių, privilegijų ir nuolaidų. Čia buvo ne tik katalikai, protestantai ir stačiatikiai, bet sugyveno ir žydai, vokiečiai, net škotai (didžiausia bendruomenė Baltijos jūros regione).

• Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia (kalvinų) ir varpinė. 1631 m. Kristupo Radvilos iniciatyva ir lėšomis pradėta statyti, o baigta 1653 m. jo sūnaus Jonušo. Bažnyčia yra renesanso stiliaus, vienanavė, stačiakampė, labai erdvi, turinti keturis nedidelius bokštus. Bažnyčios vidų puošia išlikusi renesansinių formų ąžuolinė sakykla, gausiai ornamentuota sudėtingais drožiniais, o šoninėse nišose ąžuolo paneliai. Bažnyčios rūsyje įkurtas kunigaikščių Radvilų šeimos mauzoliejus. Mauzoliejuje saugomi unikalūs XVII a. nacionalinės reikšmės dailės paminklai – kunigaikščių Kristupo Perkūno (1547–1603), Jonušo (1612–1655), Mikalojaus (1610–1611), Jurgio (1616–1617), Stepono (1624–1624) ir Elžbietos (1622–1626) Radvilų sarkofagai.
• Šv. Juozapo katalikų bažnyčia ir varpinė. Bažnyčia medinė, liaudies baroko stiliaus su varpine. 1703 m. vienuoliai karmelitai pradėjo statyti bažnyčią. Po visų trukdymų, bylinėjimosi pastatytas vienuolynas ir bažnyčia 1766 m. pašventinta Šv. Mergelės Marijos Aukojimo vardu. Prie bažnyčios veikė labdaros draugijos, šelpusios varginguosius, pradžios mokykla, prieglauda. XIX a. pabaigoje pavadinta Šv. Juozapo vardu.
• Šv. Jurgio bažnyčia. Gotikinė Šv. Jurgio bažnyčia pastatyta tarp 1445–1460 m. iš torūnietiškų plytų vienas pirmųjų mūrinių pastatų Kėdainiuose, primenanti tvirtovę. XVI a. prie priekinio fasado buvo pastatyta neaukšta renesansinio stiliaus varpinė. Rekonstruota XVIII ir XIX amžiuje. Bažnyčios viduje yra daug vertingų dailės kūrinių.
• Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčia ir koplytėlės. 1629 m. pastatyta ant kalno, aptarnavo tuo metų gausią vokiečių bendruomenę.
• XVII–XIX a. sinagogų kompleksas prie Smilgos upės dešiniajame Nevėžio krante. Kėdainių senoji sinagoga yra baroko stiliaus (Lietuvoje yra tik dvi). Ši sinagoga mena žydų bendruomenę kahalą, vieną iš didžiausių ir garsiausių Žemaitijoje, žymų žydų religinį mąstytoją Vilniaus Gaoną Elihaju. XIX a. pastatyta Kėdainių naujoji sinagoga, kuri atliko ir mokyklos funkcijas. Šalia jos stovi ritualinis skerdėjo namelis (nerestauruotas), kurį su sinagoga jungė arka su saulės laikrodžiu (1828 m.).
• Kėdainių Viešpaties Atsimainymo cerkvė. 1854 m. Kėdainių savininkas grafas Marijonas Čapskis dovanojo mūrinį pastatą stačiatikiams, kuris pagal architekto S. Ikonikovo projektą perstatytas į cerkvę. Po 1893 m. rekonstrukcijos cerkvė įgavo bizantinį vaizdą, kuris išlikęs iki mūsų dienų. Viduje yra XX a. sienų tapyba, kelios vertingos ikonos.
• Senosios regulos karmelitų vienuolyno kompleksas (XVIII–XIX a.).

• Rotušė. Pastatyta 1653 m. (statyta nuo 1624 metų), viena iš trijų Lietuvoje išlikusių rotušių, XVII a. renesanso stiliaus. Rekonstruota XIX amžiuje. Čia vyksta parodos, įvairūs reprezentaciniai ir kultūriniai renginiai, koncertai. Rotušės skulptūrų kiemelyje eksponuojami lietuvių skulptorių darbai.
• Rektorių namai. Įkurti XVII a., juose gyveno Kėdainių mokyklos vadovai.
• Turgaus aikštės. Keturios išlikusios turgaus aikštės (Senoji rinka, Didžiosios Rinkos aikštė, Janušavos aikštė, Knypavos rinka).
• Jurgio Anderseno namas. XVII a. škotiško stiliaus, burmistro Jurgio Anderseno namas.
• Didžioji gatvė. Istorinė Didžioji gatvė, su XVII–XVIII a. architektūra: gimnazija, senąja vaistine, kalvinų bažnyčia, muziejumi, daugeliu kitų pastatų. Tai svarbiausia kultūrinė miesto arterija – joje įsikūrusios kavinės, restoranai, įvairios įstaigos.
• Šviesioji gimnazija. Įkurta dar 1647 m. Kristupo Radvilos, buvo licėjus.
• Senamiesčio pėsčiųjų tiltas. Rekonstruotas tiltas senosios XV–XVI a. perkėlos per Nevėžį vietoje, jungiantis su naujamiesčiu.

• Minaretas. Prie geležinkelio stoties 1880 m. pastatytas minaretas. Norėdamas pažymėti Rusijos-Turkijos karo atminimą, vokiečių kilmės rusų generolas Eduardas Totlebenas sumanė Kėdainių parke pastatyti turkišką minaretą. Pagal padavimus, toks bokštas neva stovėjęs šalia Pleveno mečetės, ties kuria per karą E. Totlebenas dažnai buvodavęs. Tikriausiai minareto projekto autorius buvo pats E. Totlebenas, kuris 1880–1882 metais pastatė jį parke. Iš minareto tuometinis Kėdainių ir jų apylinkių savininkas rodydavo svečiams parką ir savo valdas. Šiuo metu apleistas.
• Janinos Monkutės–Marks muziejus-galerija. Lietuvos išeivės menininkės Janinos Monkutės-Marks, nuo 1953 m. gyvenusios JAV, įkurtas muziejus-galerija. Jame yra eksponuojamos autorės tapybos drobės, gobelenai. Rengiamos Lietuvos ir užsienio menininkų asmeninės bei grupinės parodos.
• Dotnuvos gatvės kapinės. Pirmojo žuvusio Lietuvos savanorio Povilo Lukšio kapas, savanorių kapai, kapinių koplyčia–mauzoliejus (1845 m.).
• Kauno gatvės kapinės. Sausio 13-osios aukų: Alvydo Kanapinsko ir Vytauto Koncevičiaus, Kėdainių krašto Garbės pilietės – gydytojos Teklės Bružaitės, pulkininko Justino Kibirkščio, rašytojo Justo Pyliponio kapai, Tremtinių kryžius.
• Babėnų miškas – parkas. Svarbiausias miesto parkas (miškas).
• Babėnų karjeras. Dirbtinis ežeras, iškastas 5-ajame dešimtmetyje. Populiari kėdainiečių poilsiavietė.
• Miesto centrinis parkas. Įsikūręs prie Dotnuvėlės upės tvenkinio. Seniau buvo Radvilų rūmai. Dabar čia rengiamos miesto šventės, koncertai.
• Mikalojaus Daukšos ąžuolas. Yra Babėnuose (Kėdainių šiaurinė dalis). Tai seniausias Kėdainių miesto ąžuolas (skersmuo – 1,70 m, aukštis – 23 m). Yra pasakojama, kad jį pasodino pats Mikalojus Daukša, lietuvių raštijos pradininkas, nes jis auga netoli jo buvusios gimtosios sodybos.
• AB „Lifosa“ fosfogipso „kalnai“. Įspūdingi fospogipso atliekų kalnai (~ 21 mln. tonų) prie Zabieliškio kaimo pakraščio.

• Kasmetinė Agurkų šventė,
• „Smilga“ viešbučio SPA, didikų Radvilų maisto ir žydiškų patiekalų degustacijos, biliardas.
• Pirčių kompleksas Viešbutyje „Grėjaus namas“

Miestai, su kuriais Kėdainiai yra užmezgę partnerystės ryšius:^[23]

• Brodnica
• Feltičenis
• Kohtla Jervė
• Lobezas
• Melitopolis
• Svaliovas
• Telavis
• Ziomerda

• Kėdainių senamiesčio rūsiai (sud. Algirdas Juknevičius, Margarita Rukšienė). – Kaunas: Lututė, 2008. – 24 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-37-060-4
• Kėdainių kraštas istorinių įvykių verpetuose 1918–1940 m. (sud. Audronė Pečiulytė). – Kėdainiai: Spaudvita, 2008. – 76 p. – ISBN 978-9955-637-45-5
• Kėdainiai. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 386 psl.

• Kiejdany Lenkijos Karalystės ir kitų slavų kraštų geografiniame žodyne, Tom IV, psl. 17 (lenk.)
• Kėdainiai
• Oficiali svetainė Archyvuota kopija 2007-04-25 iš Wayback Machine projekto.
• Kėdainiai ir kėdainiečiai
• Buvęs karmelitų vienuolynas Archyvuota kopija 2006-09-09 iš Wayback Machine projekto.
• Kedainiai.info Archyvuota kopija 2006-07-02 iš Wayback Machine projekto.
• Tėvų žemė apie Kėdainius Archyvuota kopija 2006-04-17 iš Wayback Machine projekto.
• Turistinė informacija
• „Kėdainių kraštas“. Kėdainių turizmo informacijos centras, „Lututė“, 2005 m.
• „3 maršrutai po Kėdainių rajoną“, Kėdainių turizmo informacijos centras

• 
  Kėdainiai XIX amžiuje
• 
  Radvilų rūmai
• 
  Senamiesčio fragmentas
• 
  Babėnų šilas
• 
  Nevėžis Kėdainiuose
• 
  Lakštingalų gatvė
• 
  Smilgos gatvė
• 
  Kėdainių savivaldybė
• 
  Buvusi Kėdainių elektros aparatūros gamykla
• 
  AB „Kėdainių grūdai“
• 
  Respublikos gatvė Kėdainiuose
• 
  Žydų kapinės greta Smilgos slėnio (A. Kanapinsko g.)

Aplinkinės gyvenvietės
	ŠIAULIAI – 97 km	PAKRUOJIS – 101 km	PANEVĖŽYS – 59 km
	KLAIPĖDA – 208 km		UKMERGĖ – 57 km
	VILKAVIŠKIS – 127 km	KAUNAS – 54 km	VILNIUS – 130 km

Ž • A • R Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Straipsnis „Kėdainiai“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.