Paminklas žuvusiems Kęstučio apygardos partizanams JuodaičiuoseKęstučio apygardos antspaudas
Partizanų būriai Žemaitijoje kūrėsi vėliau nei kitoje Lietuvos dalyje, nes ją vėliau pasiekė frontas (1944 m. rudenį ir metų pabaigoje). Iš pradžių kaip ir visoje Lietuvoje kūrėsi dideli partizanų būriai, jungę iki šimto ir daugiau kovotojų. Didelę įtaką partizaniniam judėjimui turėjo LLA. Jos pagrindu 1946 m. pabaigoje Vakarų Žemaitijoje buvo įkurta Žemaitijos apygarda.[1]
Kęstučio apygarda įkurta 1946 m. rugsėjo 12 d. Iki 1948 m. balandžio mėn. vadinosi Jungtine Kęstučio apygarda.
1947 m. pradžioje apygarda patyrė didelių nuostolių apygardų ir rinktinių štabuose.[2] Paskutiniai Kęstučio apygardos vadai žuvo 1953 m. vasarą, paskutinis rinktinės partizanas – Edmundas Kmita-Evaldas – žuvo 1961 m. lapkričio 9 d.[3]
Iš žymesnių kautynių paminėtinas Virtukų mūšis, įvykęs 1945 m. liepos 22 d. Raseinių apskrityje Liolių valsčiuje (žuvo 15 partizanų, tarp jų 3 moterys). NKVD baudžiamojoje operacijoje pasienio pulko kareiviai miške netoli Lyduvėnų geležinkelio stoties buvo apsupę 54 partizanus. Tris valandas trukusiame mūšyje dalyvavo keturi Žebenkšties rinktinės partizanų būriai, vadovaujami rinktinės vado Juozo Čeponio-Budrio, Algimanto Zaskevičiaus-Vasario ir štabo viršininko Jono Žemaičio-Dariaus.
Partizanų vadų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. pagerbtas aukščiausiu partizanų įvertinimu – Laisvės kovos karžygio garbės vardu, apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais
_and_the_Columns_of_Gediminas,_1940s.jpg)