Šis straipsnis apie arabų valstybę, gyvavusią 632–1258 m. Apie teroristinę grupuotę, pasiskelbusią pasauliniu kalifatu, skaitykite straipsnyje Islamo valstybė.
Be pagrindinės kalifų linijos, beveik be pertrūkių valdžiusios 632–1923 m., buvo keletas kitų kalifų linijų.
Pagrindinė kalifų linija
Kalifatas dažniausiai siejamas su pagrindine kalifų linija, kuri buvo įkurta po Mahometo mirties 632 m., ir beveik be pertrūkių išlaikyta iki 1923 m. Per šį ilgą laikotarpį kalifo titulas buvo pripažįstamas penkioms skirtingoms dinastijoms: Rašidunams, Omejadams, Bagdado Abasidams, Kairo Abasidams ir Osmanams. Per tą laiką tiek Kalifato teritorija, tiek kalifo statusas daug kartų keitėsi. Tam tikrais laikotarpiais kalifai turėdavo dvasinę ir pasaulietinę valdžią milžinoškose imperijose, o atskirais laikais jie buvo tiesiog nominalūs dvasiniai lyderiai.
Rašidunai (632–661)
Kalifato teritorija 622–750 m.
Rašidunai buvo pirmieji keturi („tikrieji“) kalifai, valdę iš karto po Mahometo mirties, ir artimai susiję su Mahometu. Jų valdymo metu kalifato teritorija išsiplėtė milžiniškose teritorijose nuo dabartinės Libijos vakaruose iki Irano rytuose. Tuo metu aukščiausia valdžia arabų valstybėje priklausė kalifui, kurio galios neribojo joks valstybės organas, jam priklausė beveik visa kalifato žemė. Kalifas turėjo tiek politinę, tiek karinę, tiek religinę valdžią. Iš tiesų jis buvo imperatorius ir popiežius viename asmenyje. Arabų kalifatą galima vadinti karine teokratine despotija. Kalifatas buvo imperinė valstybė, jo užkariauti kraštai virsdavo paprastomis beteisėmis provincijomis. Joms valdyti kalifas skirdavo savo vietininkus emyrus, kurie rėmėsi arabų karine jėga.
Omejadai (661–750)
Omejadai buvo nauja dinastija, kilusi iš trečiojo kalifo Utmano. Jų valdymo metu kalifato teritorija išsiplėtė labiausiai ir apėmė žemes nuo Ispanijos vakaruose iki Pakistano rytuose. Užkariautų šalių ir tautų kultūros laimėjimų arabai nesunaikino. Jų pagrindu jie sukūrė savitą ir gana brandžią kultūrą ir pradėjo Islamo aukso amžių. Jie perėmė svarbius senovės Rytų ir Antikos kultūros elementus ir juos išlaikę vėliau perdavė viduramžių Europai. Valstybė klestėjo ir ekonomiškai: buvo įvestas bendras viso kalifato piniginis vienetas – auksinis dinaras. Kalifato gyventojai buvo prekybos tarpininkai tarp Europos, Afrikos ir Azijos. Gyventojų daugumą sudarė musulmonai. Arabai kontroliavo prekybos kelius Artimuosiuose Rytuose, Viduržemio jūros pakrantėje ir Centrinėje Azijoje.
Nepaisant to, kalifate ryškėjo diskriminacija ir susiskaldymas. Nepaisant tautinės ir religinės įvairovės, arabų kalba kalifate VIII a. pasidarė valstybinė. Arabai jose kūrėsi kaip kolonistai, apsigyvendavo stovyklose – tarsi kokiuose kariniuose miesteliuose, išlaikomuose valstybės. Jau tuomet visa kalifato visuomenė suskilo į kelias dalis: arabus musulmonus, kurie užėmė svarbiausius postus valstybėje, musulmonus nearabus, kurių skaičius valstybėje augo, bet kurie turėjo gerokai mažiau teisių, laisvuosius kitatikius ir beteisius vergus. Nearabai didžiuliais mokesčiais išlaikė valstybę. Nemusulmonams tekdavo atiduoti pusę ar net du trečdalius derliaus. Muitai irgi buvo renkami nevienodi: iš pirklių musulmonų 2,5 %, o iš ne musulmonų – 5 %.
Arabų valstybę alino valdininkų savivalė, korupcija ir nepakeliami mokesčiai, kuriuos stengtasi išreikalauti įvairiais būdais. Kartais net nebuvo leidžiama palaidoti mirusiojo, kol giminės nesumokės jo mokesčių. Valdininkai įsigudrino imti dvigubą mokestį, vieną pagal Mėnulio, kitą – pagal Saulės kalendorių. Tik 820 m., kad gyventojai visiškai nenuskurstų, kalifas įvedė mokesčių maksimumą, ne didesnį kaip 2/3 derliaus. Kalifate tvyrojo įtampa, dažnai kildavo maištų, sukilimų.
Bagdado Abasidai (750–1258)
IX a. pabaigoje suskilęs Kalifatas
Bagdado Abasidai kildinosi iš Mahometo dėdės Abaso ir užvaldė milžinišką Omejadų imperijos teritoriją. Ateidami į valdžią jie pasinaudojo musulmonų nearabų (pirmiausia persų) nepasitenkinimu esama padėtimi ir sukėlė savotišką „Abasidų revoliuciją“.
Nepaisant to, kad Bagdado kalifate buvo atliktos pažangios reformos, apriboti mokesčiai ir tęsėsi Islamo aukso amžius, tarp pačių musumonų reiškėsi akivaizdūs kultūriniai skirtumai, išryškėję tarp atskirų sektų (sunitai ir šiitai) ir etninių grupių (arabai, berberai, persai ir pan.). Kalifato tautos buvo labai skirtingos, kalifatas jungė regionus, esančius net trijuose žemynuose: Afrikoje, Azijoje ir Europoje. Valdyti iš vieno centro tokią didžiulę teritoriją ilgesnį laiką buvo labai sunku. Tai lėmė Kalifato dezintegraciją: atskiros provincijos buvo valdomos de facto nepriklausomų emyrų, kurie tik nominaliai pripažino kalifo valdžią, o vėliau jos visai nepripažino.
Kuomet šiitai Bujidai 945 m. galutinai užėmė paskutiniąją kalifo kontroliuotą teritoriją – Iraką, Kalifatas liko tik idėja: jis nebeturėjo savo valdomos teritorijos. Tačiau kalifo institucija ir dvaras išliko: kalifas buvo pripažįstamas kaip nominalus musulmonų lyderis, turėjęs autoritetą dvasiniuose reikaluose. Politiniuose reikaluose jis buvo priverstas pripažinti kitos (kariniu atžvilgiu stipresnės) dinastijos viešpatavimą. Iš pradžių tai buvo Bujidai, vėliau – Seldžiukai.
Kairo Abasidai (1261–1517)
1258 m. mongolai užėmė Bagdadą, o paskutinįjį Abasidų kalifą nužudė. Tačiau kalifatas ir kalifo institucija buvo atkurta po trejų metų, 1261 m., kuomet kitos Abasidų linijos atstovas buvo atgabentas į Kairą. Ten kalifai rezidavo iki pat XVI a., globojami dviejų Mameliukų dinastijų – Bahrių (iki 1382 m.) ir Burdžių (nuo 1382 m.).
Tuometiniai kalifai neturėjo jokių politinių galių, ir buvo labai nominalūs. Jų vardu musulmonų pasaulyje viešpatavo Egipto sultonai, ir tik keletui kalifų pavyko paimti kontrolę. Tai – vadinamasis šešėlinis kalifatas.
Osmanai (1517–1923)
Nuo XV a. musulmonų pasaulyje stiprėjantys Osmanai ėmė pretenduoti į Kalifo postą. Kuomet sultonas Selimas I, užkariavęs dideles teritorijas Artimuosiuose Rytuose, ėmė kontroliuoti švenčiausias musulmonų vietas Meką ir Mediną, o 1517 m. užėmė Egipto sostinę Kairą, kur rezidavo Abasidų kalifai. Paskutinis Abasidų kalifas al-Mutavakilis III pervežtas į Stambulą, kur atsisakė savo posto ir perdavė jį Osmanų dinastijai. Nuo tada Osmanai tapo islamo pasaulio lyderiai ir atstovai, o kalifato centras perkeltas į Stambulą.
Visi Osmanų sultonai po Selimo taip pat titulavosi ir musulmonų kalifais. Tokiu būdu pasaulietinė valdžia vėl tapo neatsiejama nuo religinės, tik dvasinė valdžia iš tikro neperžengė Osmanų imperijos ribų. Tiesa, Osmanų imperijai traukiantis XIX a., Osmanų kalifo dvasinė valdžia liko įtakinga buvusiose Imperijos teritorijose – Egipte ir kitur. Kalifatas buvo galutinai panaikintas 1922 m., panaikinus Osmanų imperiją. Kalifo titulas po to nebuvo atkurtas.
XXI a.
XXI a. pr. Artimuosiuose Rytuose susikūrusi teroristiniais pagrindais veikianti Irako ir Levanto islamo valstybė 2014 m. pasiskelbė kalifatu ir siekia suvienyti visą musulmonų Umą.
Šalutinės linijos
Greta pagrindinės kalifų linijos, egzistavo keletas kitų valstybių, kurios tuo pat metu skelbėsi kalifatais ir kvestionavo pagrindinio kalifo viešpatavimą musulmonų pasaulyje. Tarp jų buvo Kordobos kalifatas, Fatimidų kalifatas, Almohadų kalifatas, Sokoto kalifatas ir keletas kitų.
Pirmieji tarp tokių kalifų buvo Fatimidai, nuo 909 m. kūrę savo imperiją Šiaurės Afrikoje. Šie kalifai ilgainiui užėmė Egiptą ir kontroliavo šventuosius musulmonų miestus. Fatimidai atstovavo ne sunitiškąjį, bet šiitiškąjį islamą. Fatimidų kalifatas panaikintas 1171 m. ir niekada neatkurtas;
929 m. kalifais ėmė skelbtis Kordobos emyrai Omejadai, taip įsteigę Kordobos kalifatą. Kalifatas nustojo egzistuoti 1031 m.
.png)
