Prieš Almoravidus egzistavusi Idrisidų valdyta Feso karalystė buvo suskilusi į daugelį smulkių emyratų. Almoravidų dinastijos pradžią davė galinga Sanhadži (Sanhaja) berberų gentis Lemtuna, kurios centras buvo Adraro regionas (dabar Mauritanija). Šios klajoklių genties plotai buvo nuo pietinių Maroko oazių ir upės Dra šiaurėje iki Senegalo upės pietuose. Vėliau jų teritorija išplito iki Nigerio upės, kur jie įkūrė miestą Audagostą. VII a. Lemtunai priėmė islamą ir nuo to laiko prasidėjo mūšiai su kitaminčiais ir juodaodžiais.
Ortodoksinio islamo įtaka
IX a. Lemtunų vadas Jahija ibn Ibrahimas1036 m. savo piligriminės kelionės metu aplankė Meką. Grįždamas namo jis lydėjo mokytojus į Kairuano mečetę, kur susitiko su misionieriumi iš Feso, sunitų islamo mokyklos Mazhab pasekėju, Abdalahu ibn Jasinu. Jis padarė didžiulį įspūdį Jahijai savo islamo įstatymų žinojimu. Jis iki smulkmenų buvo ištyrinėjęs Maliki mokyklos taisykles ir nuostatas. Jahija įkalbėjo jį vykti kartu su juo. Grįžę namo jie įsteigė sektą, pastatė šventyklą – Ribatą. Vienuoliai pasivadino Almurabitunais (žmonės iš Ribato) arba Almoravidai, kurie gyveno pagal absoliutaus ortodoksinio islamo principus. Abdalahas stengėsi vietiniams berberams įdiegti griežtą religinio tikėjimo įstatymų laikymąsi. Žinia apie šventus Almoravidus greit plito ir daug klajoklių prisijungė prie jų, o tie, kurie nenorėjo prisijungti, buvo jėga nukariauti. Tuo metu jų skaičius pasiekė apie 30 000, o tai buvo didelė jėga dykumoje.
Pergalės
Jau 1053 m. Abdalahas armijai vadovauti paskyrė Jahiją ibn Umarą ir pradėjo nešti islamą į aplinkinius regionus. 1054 m. nukariavo Sacharos Sanhadži genties berberus ir užėmė Sidžilmasą (Sijilmasa), karavaninės prekybos centrą. 1055 m. užėmė Ganos imperijos miestą Audagostą, o 1056 m. mūšyje žuvo Jahija ir jo vietą užėmė jo brolis Abubakras ibn Umaras. Tais pačiais metais jis užėmė pietų Maroko Suso regiono srities sostinę Tarudantą, po to Atlaso kalnus ir centrinį Maroką. 1059 m. prasidėjo kovos su berberų genties Zenata[1] šaka – Beregvarais, kurios įkūrėjas buvo Salikas ibn Tarifas[2]. Beregvarai labai priešinosi ir 1059 m. mūšyje žuvo Almoravidų idėjinis vadas Abdalahas ibn Jasinas. Bet Abubakrui ibn Umarui Beregvarus pavyko nugalėti ir jis vedė nugalėto valdovo našlę Zeinabą[3] (Zainab al-Nafzawiyya). Prasidėjus neramumams Sacharoje, Abubakaras buvo priverstas grįžti namo, kad atstatytų tvarką, o vadovavimą armijai 1061 m. pavedė sūnėnui Jusufui ibn Tašminui, kuriam paliko ir savo žmoną Zainabą. 1062 m. Jusufas įkūrė Marakešą ir pasuko vakarų ir centrinio Magribo link. 1070 m. krito Fesas ir Jusufas tapo Maroko sultonu. 1078 m. po įnirtingų mūšių buvo užimtas Tanžeras, 1080 m. nugalėta Tlemseno karalystė, o 1084 m. užimtas paskutinis šiaurės Maroko miestas Seuta.
Kai 1072 m. Kastilija ir Leonas atiteko Alfonsui VI Kastiliečiui, musulmonų padėtis šiame krašte tapo sunki ir jie buvo priversti kreiptis pagalbos į Almoravidus. 1084 m. užėmus Seutą prašymas iš Ispanijos buvo priimtas ir Jusufas su savo armija persikėlė į Pirėnų pusiasalį ties Alchesirasu. 1086 m. Almoravidų armija Zalako mūšyje sutriuškino Alfonsą VI. Pagal susitarimą, Jusufas Ispanijoje pasiliko tik tvirtovę Alchesirase, o pats išvyko atgal į Afriką. Vidiniai neramumai ir nauji pagalbos prašymai 1090 m. Jusufą privertė antrą kartą grįžti į Ispaniją. Šį kartą Almoravidai užėmė Granadą, Malagą, 1091 m. Kordobą (Ispanija), Seviliją. 1094 m. užimtas Badachosas, 1102 m. Valensija ir iki 1110 m. visa musulmoniškoji Ispanijos dalis atiteko Almoravidams.
Nuosmukis
Iki Jusufo ibn Tašmino mirties 1106 m., Almoravidų dinastija buvo pasiekusi savo galybės piką. Ši imperija, su sostine Marakešas, aprėpė visą šiaurės vakarų Afriką nuo Mauritanijos iki Alžyro, pietinę Pirėnų pusiasalio dalį iki Erbo upės žiočių, įskaitant Balearų salas. 1106 m. Jusufo sūnus Ali ibn Jusufas paveldėjo šalies valdymą ir kartu prasidėjo imperijos nuosmukis. Jį tenkino nominali valdžia ir daug dėmesio skyrė dvasiniams dalykams. Ali pasitikėjo savo dvasiniais patarėjais, kurie iš tikrųjų ir valdė šalį. 1142 m. sukilus Ispanijos musulmonams buvo prarastos beveik visos Ispanijos ir Portugalijos žemės, o 1145 m. galutinai ji suskilo į mažus emyratus. Tašminas ibn Ali, Ali sūnus, negalėjo pasipriešinti, nes buvo priverstas visas jėgas skirti Afrikai, kovoje su dar 1121 m. sukilusiais Maroko Almochadais.
Ši kova galutinai sužlugdė Almoravidus. 1146 m. Tašminas pralaimėjo paskutinį mūšį prie Tlemseno. Naktį, atsitraukdamas iš mūšio, jis kartu su žirgu nukrito nuo uolos ir užsimušė. Valdžia atiteko dar visai jaunam jo sūnui Ibrahimui. Tuo metu Almochadų kalifas Abdal Muminas užėmė Fesą ir priartėjo prie Marakešo, kuri 1147 m. užėmė. Almoravidų dinastija žlugo.
