1917 m. vienas lietuvių tautinių dalinių organizatorių Rusijoje. 1918 m. slapto Vyriausiojo lietuvių karių komiteto narys. Lietuvių Tautos Tarybos, veikusios Rusijoje, delegacijos narys, stengėsi Rusijos lietuvių kariuomenės dalinius perkelti į Lietuvą.
Kazys Škirpa (trečias iš kairės) Seinų fronte
1918 m. pirmasis užsirašė į Lietuvos kariuomenę. Kariuomenės formavimo pradžioje tarnavo Krašto apsaugos štabo organizacijos skyriuje. Vėliau paskirtas Vilniaus karo komendanto padėjėju, faktiškai ėjo komendanto pareigas. 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę. Lietuvoje kasmet sausio 1 d. švenčiama Lietuvos vėliavos diena. Iki 1920 m. dalyvavo kovose dėl Lietuvos laisvės su bolševikais Žiežmarių-Žaslių rajone, Zarasų operacijoje, su bermontininkais Šiaulių operacijoje, su lenkais – Seinų-Augustavo operacijoje, Beržininkų-Počkūnų rajone. Kovai su lenkais suformavo I savanorių pulką.
1925 m. Generalinio štabo II skyriaus viršininkas, Aukštųjų karininkų kursų lektorius ir Karo mokyklos dėstytojas Kaune.[2]1926 m. Vyriausiojo štabo viršininkas. Sumažino kariuomenės dalių skaičių, suorganizavo mobilizacines priedangos rinktines, parengė skubų ginkluotų pajėgų mobilizacijos planą, pateikė naują taikos meto kariuomenės organizacijos projektą. Nepritarė 1926 m. valstybės perversmui, dėl to iš generalinio štabo buvo atleistas.[3]
Nuo 1927 m. tarnavo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. 1927 m. konsulinio skyriaus vedėjas Lietuvos pasiuntinybėjeBerlyne. Nuo 1928 m. Lietuvos karo atstovas Vokietijai. 1932 m. Savanorių sąjungos suvažiavimas Kaune pripažino K. Škirpą pirmuoju Lietuvos kariuomenės kūrėju-savanoriu. 1937 m. pasitraukė iš karinės tarnybos. Paskirtas nuolatiniu Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru prie Tautų SąjungosŽenevoje. 1938 m. kovo 19 d. siūlė nepriimti Lenkijos ultimatumo. Vyriausybei ultimatumą priėmus, paskirtas pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijai.
Vis dėlto, Lenkijoje K. Škirpa ieškojo galimybių tartis su Lenkijos politikais, keisti valstybės diplomatinį kursą. Jis susitiko su Lenkijos prezidentu, ministru pirmininku, kariuomenės vadu, bet daugiausiai Lietuvos klausimu siekėsi susitarti su Varšuvos viceburmistru Stanislovo Tiškevičiumi ir ypač su socialinės apsaugos ministru Marijanu Žindramu Koščialkovskiu. Abu jie buvo kilimo iš Lietuvos ir puoselėjo draugiškus ryšius su Lietuva nepaisant to, kad Koščialkovskis 1919–1920 m. kariavo priešingoje barikadų pusėje ir net užėmė svarbias pareigas Lenkų karinėje organizacijoje.[5]
Vėliau – Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijai. Nors Lietuvos ir Vokietijos santykiai buvo prasti ir ši valstybė vykdė spaudimą dėl Klaipėdos, vis dėlto vokiečiai pasitiko K. Škirpą gan draugiškai, o Alfredas Rozenbergas tiek asmeniškai, tiek per patikėtinius bandė per K. Škirpą įtikinti Lietuvą prisijungti prie Antikominterno pakto. Vis dėlto, Lietuvos vyriausybė liko tam kategoriškai priešinga, todėl K. Škirpa buvo priverstas pasiteisinti, kad Lietuva nenorinti gadinti ryšių su SSRS, nes pastaroji šalis svarbi ekonomiškai. Netrukus Trečiasis reichas įteikė ultimatumą ir aneksavo Klaipėdos kraštą. K. Škirpa vėliau tai laikė Lietuvos politinio elito nesugebėjimo susitarti su vokiečiais priežastimi.[6]
Kazys Škirpa
Sovietų ir nacių okupacijos metu
Antrojo pasaulinio karo pradžioje siūlė vyriausybei kaip vokiečių sąjungininkams pulti Lenkiją, kad Lietuvos kariuomenė užimtų Vilnių.[7]
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir „Liaudies Seimo“ nutarimu ją aneksavus paskelbė, kad šie sprendimai yra neteisėti ir jam, kaip teisėtam Lietuvos atstovui, negaliojantys. Už tai sovietų valdžia atėmė iš jo Lietuvos pilietybę ir konfiskavo turtą.[8]
1940 m. Berlyne liepos 2 d. Kazys Škirpa susitiko su Vokietijos nacių partijos strategu Peter Kleist aptarti galimybes Lietuvoje pastatyti naują vyriausybę Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą.[9] Liepos 13 d. Peter Kleist įteiktas „Atsišaukimas į Lietuvių Tautą“, kurį nacių Vokietijos lėktuvai galėtų išbarstyti po Lietuvą. Atsišaukime prašoma „vokiečių Tautos Vado Adolfo Hitlerio išgelbėti Lietuvą nuo žydų sugalvoto komunizmo“, ir tikina lietuvius, jog ta proga Lietuva bus apvalyta nuo žydų ir jų turtas bus išdalintas Lietuvos vargšams.[10]
1940 m. lapkričio 17 d. jo bute Berlyne buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). K. Škirpa buvo šios organizacijos įkūrimo iniciatorius.[11] K. Škirpa liepos 22 d. Kleistui įteikė projektą „Į talką naujosios Lietuvos kurti!“, kuriame jisai pirmą kartą pristatė Lietuvių aktyvistų frontą (LAF). Projekte įvardinti LAF priesaika, ženklas ir sveikinimas – pakeliant dešiniąją ranką ir tariant žodį „Kovok!“.[12] Šiuo sveikinimu vėliau pavadino savo karo metu rašytus prisiminimus „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą“.[9][13]
Ruošė 1941 m. Birželio sukilimą. Savo bute perdavė ryšininkui Mykolui Naujokaičiui susipažinti su griežtai slaptais LAF narių parengtais „Lietuvai išlaisvinti nurodymais“, kad juos perduotų žodžiu.[14][15][16][17] Kaip istorikas Saulius Sužiedėlis pastebėjo, Kazys Škirpa savo 1973 m. knygoje „Sukilimas“ skelbdamas LAF dokumentus pašalino iš jų antisemitinius pasisakymus.[18]
Birželio 23-osios sukilėliai K.Škirpą paskelbė Laikinosios Lietuvos vyriausybės Ministru Pirmininku, tačiau prasidėjus Vokietijos–TSRS karui vokiečiai K.Škirpai paskyrė namų areštą ir neleido atvykti į Lietuvą eiti šių pareigų.[3]
1942–1943 m. K. Škirpa tikėjosi, kad vokiečių politika Lietuvos atžvilgiu pasikeis ir pastarieji pripažins Lietuvos suverenumą. Tai jis siejo su pirmomis Vokietijos nesėkmėmis fronte. Šias mintis K. Škirpa nuosekliai dėstė kitiems Lietuvos diplomatams savo privačioje korespondencijoje. Jo geras draugas Vokietijoje, Japonijos ambasadorius generolas Hiroshi Oshima 1943 m. bandė įtikinti Adolfą Hitlerį ir Joachimą fon Ribentropą, kad pripažinus Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos suverenumą, šios šalys surinktų dideles kariuomenes ir tai galėtų nulemti persilaužimą po Stalingrado mūšio sugrąžinant iniciatyvą Vermachtui.[19] Japonija taip buvo pasielgusi su Birma ir Filipinais. Trečiojo reicho vadai šias idėjas kategoriškai atmetė.
1944 m. įteikė Reicho vyriausybei memorandumą, kuriame reikalaujama atšaukti okupaciją Lietuvoje. Birželio 14 d. vokiečių suimtas ir išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą.[2]
Bendradarbiavo spaudoje karinėmis ir politinėmis temomis.
Atminimas
1991 m. Eigulių mikrorajone buvusi Vairo gatvė pavadinta K. Škirpos vardu (Kauno m. mero 1991 12 13 potv. Nr. 2039).
Vilniuje, Senamiestyje yra Kazio Škirpos alėja.[22] 2019 m. liepos 24 d. nuspręsta pervadinti į Trispalvės alėją ir joje atidengti atminimo lentą.[23]
2001 m. lapkričio 23 d. Kauno centre, Gedimino g. 25 atidengta memorialinė lenta: „Šiuose rūmuose 1925–1926 m. dirbo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Nepriklausomybės kovų dalyvis, Steigiamojo seimo narys, štabo viršininkas, diplomatas, Lietuvos aktyvistų fronto įkūrėjas ir vadovas, Lietuvos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, Vyčio kryžiaus kavalierius, generalinio štabo pulkininkas Kazys Škirpa (1895–1979)“.[24][25]
2016 m. lapkričio 23 d. Namajūnų kaime Kaziui Škirpai atidengtas paminklinis akmuo.[26]
Škirpa Kazys, Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, Klaipėda, 1924, p. 60.
Škirpa Kazys, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1964, t. 30, p. 32-34.
Truska Liudas., Škirpa Kazys, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis, Vilnius, 2006, p. 377–379.
↑Antanaitis J. A. Kaune pagerbtas karvedys ir politikas Kazys Škirpa. – Iliustr. // 1941 m. birželio sukilimas – tautos valios vykdymas: reportažai ir pranešimai iš 1941 m. birželio sukilimo 60-mečio minėjimų. – Kaunas, 2002. – P. 113–118.
↑darbs.lt Namajūnuose įamžintas pirmojo savanorio atminimas
