Kirėnė (arab. شحات, gr. Κυρήνη) – senovinė Graikijos kolonija netoli Viduržemio jūros pakrantės, dabartinėje Libijoje, Džebel Ahdaro aukštumose, senovinės Kirėnijos regiono sostinė.
Miestas įkurtas kaip išeivių iš Teros salos kolonija 630 m. pr. m. e., 10 km nuo Apolonijos uosto. Apie miesto įkūrimą rašoma Herodoto IV Istorijos knygoje. Kirėnė netrukus tapo vyraujančiu miestu senovės Libijoje (teritorijoje tarp Egipto ir Kartaginos). Miestas klestėjo kaip prekybinis centras. 460 m. pr. m. e. tapo respublika. Subyrėjus Aleksandro Makedoniečio imperijai perėjo Ptolemėjams ir netrukus pradėjo silpnėti. Kirėnė pradžioje priklausė Aleksandrijai, vėliau Romos imperijai. 74 m. pr. m. e. Kirėnė tapo Romos provincija. Išaugo nemaža žydų bendruomenė. 365 m. smarkiai nukentėjo nuo žemės drebėjimo. Žlugus Romai, įsitvirtino bizantiečiai, o vėliau arabai.
Kirėnės griuvėsiai dėl savo svarbos 1982 m. įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
