Laikas – viena pagrindinių (greta erdvės) materijos egzistavimo formų, pasireiškianti materialių objektų egzistavimo trukme, jų būsenų kaitos nuoseklumu. Egzistuoja objektyviai ir yra neatsiejamas nuo judančios materijos. Laikas yra vienmatis, reliatyvus. Laikas ir erdvė neatsiejamai priklauso vienas nuo kito.
Laikai yra skirstomi:
objektyvus (materijos egzistavimo forma)
subjektyvus suvokimas (vaizdiniai)
teorinės konstrukcijos (daugiau ar mažiau atitinka objektyvų laiką)
Laiko dydžiams matuoti vartojamos atskaitos sistemos.
Vieneri metai trunka 365 dienas, 5 valandas, 48 minutes ir 46 sekundes.
Laikas filosofijoje
Filosofijos ir gamtos mokslo istorijoje egzistavo 2 pagrindinės laiko koncepcijos – absoliutaus ir reliatyvaus. Antikinė filosofija menkai tebuvo išplėtojusi laiko sąvoką, naujaisiais laikais įsigalėjo Izaoko Niutono absoliutaus laiko koncepcija, vyravusi iki XIX a. vidurio. Niutonui laikas ir erdvė buvo ypatingi būties pradai, egzistuojantys nepriklausomai nuo materijos ir vienas nuo kito. XX a. buvo pripažinta, jog begalinis realus laiko dalumas yra negalimas. Keliama laiko kvantų hipotezė – trumpiausių nedalių trukmių teorija. Pasak Alberto Einšteinoreliatyvumo teorijos, erdvės ir laiko santykiai – kūno ilgis ir jame vykstančių procesų trukmė (ir ritmas) – yra reliatyvūs dydžiai, priklausą vienas nuo kito, judančios materijos ir nuo masių koncentracijos aplinkoje.
Laikas mitologijoje
Archainių tautų supratimu – laikas yra cikliškas. Illius temporis – ikilaikinis laikotarpis, kada gyveno dievai ir didvyriai. Dievams sukūrus visatą (kosmogonija) laiko tėkmė prasideda, tačiau laiką visada galima atnaujinti – ritualai, šventės skirtos atkartoti kosmogoniją – sunaikinti praeitį ir grąžinti laiką į pradžių pradžią. Archainių kultūrų supratimu – istorija yra neigiamybė, kurią reikia sunaikinti atkuriant kosmogoniją. Laiko prasmė labiau išplėtota hinduistinėje-budistinėje, Artimųjų Rytų, Mezoamerikos civilizacijose – ten laikas nors ir suvokiamas cikliškai, tačiau jis jau skaičiuojamas eromis (baktunai, kalpos ir kt.), kurių sandūroje įvyksta laiko atnaujinimas. Laiko begalybės ir cikliškumo idėja buvo panaikinta žydų – judaizme (taip pat jo paveiktoje krikščionybėje, Europos kultūroje) laikas suvokiamas kaip tarpsnis tarp dviejų illius temporis: kosmogonijos ir apokalipsės. Pagal šią sampratą po apokalipsės istorija bus sunaikinta ir žmonija bus grąžinta į belaikę erdvę[1].
Laiko matavimas
Laiko matavimas grindžiamas periodiniais astronominiais arba fizikiniais reiškiniais (procesais). Astronominėje laiko sistemoje laikui matuoti naudojamasi žvaigždžių, Saulės, Žemės, Mėnulio judėjimu dangaus sferoje. Ilgų laiko tarpų vienetas – atogrąžiniai metai, trumpesnių – sinodinis mėnuo ir žvaigždžių para. Para (žymima d) dalijama į 24 valandas (h), valanda į 60 minučių (min), minutė į 60 sekundžių (s).
Laikai nėra vienodi, pavyzdžiui, 24 h žvaigždžių laiko lygus 23 h 56 min 4,09 s vidutinio Saulės laiko. Praktinėje veikloje naudojamas Saulės laikas. Dėl Žemės sukimosi Saulė vienu metu būna skirtingose padėtyse (žiūrint iš Žemės skirtingose ilgumose). Todėl Žemėje kas 15° ilgumos į rytus pridedama 1 h.
Fizikinės laiko sistemos pagrindas – sekundė. 1964 m. remiantis atominiu dažnio etalonu buvo apibrėžtas atominio laiko matavimo vienetas – atominė sekundė.
