Medvėgalis – XIV a. lietuvių pilies, vėliau – piliakalnio ir greta esančios aukščiausios Žemaitijos kalvos (234,6 m) pavadinimas. Išsidėstęs Šilalės rajone, apie 8 km į šiaurės vakarus nuo Kaltinėnų, 12 km į pietus nuo Varnių, Karūžiškės dvaro laukuose. Tai didžiausias žemaičių piliakalnis. Į šiaurės rytus nuo jo yra kūlgrinda, į pietvakarius – kalva, vadinama Alka.
Medvėgalis – tai dvi viršūnės: aukštesniojoje yra aukščiausias Žemaitijos taškas, žemesniojoje (pietinė) – Medvėgalio piliakalnis (Pilies kalnas). Nuo 1960 m. Medvėgalio kraštovaizdžio istorinis draustinis. Piliakalnio aikštelė ovali, 120×50 m dydžio, viduryje kiek iškilusi. Jos galuose supilti pylimai. Pietrytiniame šlaite, apie 16 m žemiau aikštelės, yra pylimėlis. Piliakalnio pietvakarinėje papėdėje rasta I mūsų eros tūkstantmečio gyvenvietės liekanų. Į šiaurės rytus nuo piliakalnio yra pelkė, per kurią buvo nutiesta kūlgrinda.
Aukščiausio Žemaičių kalno pavadinimas yra upėvardinės kilmės, sudarytas iš dviejų šaknų. Rėvomis tekėjusios sraunios skaidrios upelės Medva, Medvė (Meduva, Medava) pavadinimas, kalbininko A.Vanago nuomone, priskirtinas vandenvardžių, susijusių su lit. medė, medis, medžias „miškas, giria“, grupei[1]
Anot padavimo, Medvėgalio vardas atsiradęs po to, kai pilyje apsuptus gynėjus išgelbėjo dvi narsios mergelės, žinojusios kelią per kūlgrindą. Kai reikėjo nuspręsti, kas praneš kitoms pilims apie Medvėgalio apsiaustį, merginos pasakė „Mudvi galiva“, o paskui išėjo ir pakvietė pagalbą. Pagal šiuos žodžius pilį imta vadinti Medvėgaliu.
Istorija
Aukštesniojoje kalvoje XIX a. buvo laidojami vietos dvarininkai Bytautai. Jų kapai dabar yra krūmais apžėlusioje aikštelėje. Šiems dvarininkams priklausė Karūžiškės dvaras, jie garsėjo savo žiaurumu. Ši kalva dar vadinama Kapinių kalnu.
3D modelisIstoriniuose šaltiniuose medinė Medvėgalio pilis minima nuo 1316 m., kai ją puolė kryžiuočiai. Čia stovėjusią pilį kryžiuočiai sudegino 1329 m. vasario 1 dieną. Medvėgalio gynėjai buvo priversti krikštytis, bet kryžiuočiams pasitraukus tuoj atsimetė nuo krikščionybės. Tuo metu teutonai kartu su Čekijos karaliumi Jonu užgrobė Medvėgalio pilį ir paėmė belaisvius. Vygandas Marburgietis mini, kad magistras norėjęs „juos išgalabyti“, tačiau karalius Jonas belaisvius išgelbėjo ir pakrikštijo. Lietuviai davė tvirtus įžadus laikytis katalikų tikėjimo, bet po kelių mėnesių ėmė bodėtis šito tikėjimo, kol galiausiai vėl grįžo prie pagonybės.
Literatūra
Poetas Maironis parašė eilėraštį „Medvėgalio kalnas“, kuriame didingai aprašomas Medvėgalis:
