Ovidijus buvo gerai susipažinęs su graikų ir romėnų literatūra. Poetas akylai stebėjo gyvenimą, kūrė grakščius eilėraščius, todėl anksti išgarsėjo su savo kūriniais.
Ovidijus rašė eleginius kupletus. Jo poezijos temos buvo meilė, paliktos moterys ir mitologinės transformacijos. Jis rikiuojamas kartu su Vergilijumi ir Horacijumi kaip vienas iš trijų kanoninių romėnų literatūros poetų. Ovidijaus poezija buvo gausiai imituojama jau vėlyvosios Antikos ir Viduramžių metu, jis ilgai turėjo milžinišką įtaką Europosdailei ir literatūrai.
Jo tėvas buvo pasiturintis riterių luomo atstovas ir norėjo, kad Ovidijus ir jo broliai pasirinktų valstybės tarnybą. Iš pradžių Ovidijus šiam norui pakluso, tačiau greitai metė šitą gyvenimo kelią ir perėjo prie poezijos.
8 m. rudenį Ovidijus buvo Elbos saloje, kai jį pasiekė imperatoriaus Augusto įsakymas, pagal kurį jis buvo ištremtas į Tomis miestą (dabartinė Konstanca Rumunijoje) prie Juodosios jūros. Tai buvo savavališkas imperatoriaus sprendimas nepatvirtintas nei teismo, nei Romos Senato. Manoma, kad Ovidijus galėjo turėti romaną su viena iš Augusto moterų.
(1994 m.) Po Ovidijaus: Naujos Metamorfozės. Antologija peržiūrinti Ovidijaus „Metamorfozes“.
(1997 m.) Pasakos iš Ovidijaus. Modernus, poetinis „Metamorfozių“ vertimas.
(2002 m.) „Metamorfozių“ pritaikymas Brodvėjaus teatre.
Šaltiniai
↑Dalia Dilytė. Ovidijus, Publijus Ovidijus Nazonas (Publius Ovidius Naso). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 177 psl.
