Skarga gimė Grojece, netoli Varšuvos. Kai jam buvo aštuoneri, mirė mama, po ketverių metų – tėvas. Našlaičius prižiūrėjo vyriausias brolis Pranciškus, rūpinęsis ne tik jų auklėjimu, bet ir išsimokslinimu. Petras Skarga lankė parapinę mokyklą Grojece, kur mokėsi skaityti, rašyti, skaičiuoti, taip pat katekizmo, giedojimo ir šiek tiek lotynų kalbos gramatikos. 1552 m. įsirašė į Krokuvos akademiją. Tenai trejus metus studijavo teologijos mokslus, gerai išmoko senąsias kalbas. Jau po dvejų metų studijų jam buvo suteiktas bakalauro laipsnis.
1555 m. Skarga pradėjo vadovauti parapinei mokyklai prie šv. Jono kolegijos. 1564 m. įšventintas kunigu ir paskirtas kanauninku, o po kiek laiko – Lvovo kapitulos kancleriu. 1568 m., daugelio atkalbamas, išvyko į Romą. Ten P. Skarga studijavo teologiją, klausė VatikanoŠv. Petro bazilikoje išpažinčių, įstojo į jėzuitų noviciatą.
1569 m. įstojo į Jėzuitų ordiną, dėstė įvairiose Lenkijos ir Lietuvos jėzuitų mokyklose. 1571 m., jau būdamas vienuoliško ordino nariu, sugrįžo į tėvynę, dirbo Pultuske, Lvove. Vyresnybės pasiųstas, 1573 m. sausio mėnesį Skarga atvyko į Vilnių padėti naujai įkurtos jėzuitų kolegijos rektoriui Stanislovui Varševickui.
1579 m. jėzuitai Vilniuje įkūrė akademiją, kurios pirmuoju rektoriumi paskirtas Skarga, pats įtikinėjęs Lietuvos ir Lenkijos karalių Steponą Batorą aukštosios mokyklos būtinumu krašto švietimui. Vilniaus akademijai jis vadovavo penkerius metus – nuo 1579 iki 1584 metų.
1583 m. paskirtas Livonijos vietininko patarėju. 1584 m. jėzuitų provinciolas jį pasiuntė į Krokuvą. Kaip rašo kunigas Kazimieras Džymala, „po Vilniaus Krokuva tapo antrąja kun. Skargos apaštališkąja dirva“.[1] Sekdamas italų pavyzdžiu, Skarga šiame mieste įkūrė kelias organizacijas. Pirmoji jų – „Gailestingumo brolija“ (Bractwo Milosierdzia) – pradėjo veiklą jau 1584 metais, rūpinosi ligoniais, vargšais, jos nariai patys aukojo ir rinko aukas. Krokuvoje ši brolija gyvavo net iki 1948 metų. Prie „Gailestingumo brolijos“ P. Skarga prijungė bažnytinį banką „Varguolių kamara“ (Komora potrzebujących), padėjo susikurti draugijai „Šv. Mikalojaus skrynelė“ (Skrzynka sw. Mikolaja), kuri šelpė neturtingas ir doras merginas, kad jos galėtų ištekėti arba įstoti į vienuolyną. 1592 m. Krokuvoje siaučiant maro epidemijai, P. Skarga su kitais kapitulos nariais įkūrė „Šv. Lozoriaus broliją“ (Bractwo sw. Lazarza).
Nuo 1588 m. Skarga tapo Zigmanto III rūmų pamokslininku.
1612 m. Velykų pirmąją dieną 76 metų P. Skarga atsisveikino su dvaru ir prisiglaudė šv. Petro bažnyčioje Sandomire. Jis jau negalėjo laikyti mišių, tik kiekvieną dieną priimdavo šv. Komuniją. 1612 m. rugsėjo 27 d. mirė.
Kūryba
Populiariausias Skargos veikalas „Šventųjų gyvenimai“ (Żywoty świętych, 1579) yra pirmasis stambus Lenkijos ir Lietuvos hagiografinis paminklas, kuriuo buvo diegiama modernizuota katalikybės ideologija, nauja dvasiškai aktyvaus tikinčiojo herojaus samprata. Susilaukęs pakartotinių leidimų, šis veikalas turėjo reikšmės vėlesnei žanro plėtotei, buvo pavyzdys ir šaltinis Motiejaus Valančiaus hagiografiniams pasakojimams. Knyga „Šventųjų gyvenimai“ parašyta jėzuitų provinciolo paliepimu. Pirmą kartą ji išleista 1579 m. Vilniuje, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio spaustuvėje. Šis veikalas plačiai išgarsino autorių ir sulaukė 25 leidimų, iš kurių 8 pasirodė dar autoriui esant gyvam.
Vilniuje išleisti pirmieji Skargos poleminiai traktatai „Apie Švenčiausiąją Eucharistiją…“ (Pro Sacratissima Eucharistia…, 1576), „Septyni ramsčiai, kuriais laikosi katalikų mokslas“ (Siedm filarów na których stoi katolicka nauka, 1582) kritikuoja kalvinisto Andriaus Volano darbus. Formuodamas jėzuitišką „kovojančio“ kataliko poziciją traktate „Krikščioniškasis karys“ (Żołnierz chrześcijański, 1606), Skarga pasirodė ir kaip politikas, katalikiškosios monarchijos gynėjas.
Reikšmingiausias jo politinių pažiūrų literatūrinis liudijimas – pamokslų rink. „Seimo pamokslai“ (Kazania sejmowe, 1597), kuriame įtaigia barokine retorika pasiekiama brandi politinės minties ir religinių apmąstymų sintezė. Politinės aktualijos čia komentuojamos universaliame biblinių pranašysčių, teologinės sistemos kontekste.
1577 m. P. Skarga išleido knygą „Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą“, kurioje propagavo Brastos konfesinę uniją.
P. Skargos darbų reikšmė
Petro Skargos atminimo lenta ant Vilniaus šv. Jonų bažnyčios sienosPetro Skargos skulptūra Krokuvos šv. Petro ir Povilo bažnyčioje
Savo gyvenimo metais, XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, P. Skarga garsėjo kaip nepralenkiamas žodžio meistras. Tuo laikotarpiu ypač aukštinti Skargos „Šventųjų gyvenimai“, susilaukę vėliau net 25 leidimų. Legenda apie jį kaip apie pranašą sklinda nuo XVIII a. pabaigos, kai prieš pat nepriklausomybės netekimą 1792 m. buvo išspausdinti „Seimo pamokslai“. Žymiausias lenkų romantikų atstovas Adomas Mickevičius „Seimo pamokslų“ autoriui paskyrė visą 1841 m. birželio 25 d. paskaitą Prancūzijos kolegijoje, kurioje išaukštino jį kaip pranašą ir patriotą. Skargos darbų idėjos ir jų literatūrinė ekspresija turėjo poveikio vėlesnei Lenkijos ir Lietuvos gyvenimo idėjinei raidai.
Kiek vėliau, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, Skarga kaip politiku susidomėjo istorikai. Istorikus domino Skargos politinės pažiūros. Daugelis jo pamoksluose įžiūrėjo politinę programą, kuria vadovavęsis Skarga.
XX a. viduryje pažvelgta į Skargą kaip į šventą kunigą. Skargos 400 metų gimimo jubiliejaus minėjime nemažai buvo kalbama apie jo apaštališkąją veiklą Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, atsirado kanonizacijos iniciatorių.
Beatifikacijos byla
Po ankstesnių Krokuvos arkivyskupo, kardinolo Stanislovo Dzivišo, pranešimų, 2013 m. birželio 12 d. prasidėjo jėzuitų vienuolių ordine beatifikacijos procesas.[2] Vyskupijos etapas prasidėjo 2014 m. gruodžio 8 d. ir baigėsi 2016 m. birželio 21 d.[3]
Bibliografija
Už Švenčiausiąją Eucharistiją prieš Cvinglio ir Andriaus Volano ereziją, 1576.
Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą, 1577.
Šventųjų gyvenimai, 1579.
Septyni ramsčiai, kuriais laikosi katalikų mokslas, 1582.
