Švenčiama paminėti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kuris laikomas viso krikščioniškojo mokymo pagrindu.[4]Naujajame Testamente rašoma, kad tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną).[5]
Šioje šventėje krikščioniškieji elementai susilieja su senosiomis liaudies tradicijomis, su augmenijos prisikėlimo apeigomis, kuriose buvo garbinama deivė Žemyna.[6]
Velykų data nustatoma pagal Mėnulio-Saulės kalendorių ir Vakarų bažnyčiose Velykos visada švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pavasario (po pavasario lygiadienio) pilnaties. Toks būdas apskaičiuoti Velykų datą nustatytas 325 m. Pirmojo Nikėjos susirinkimo metu.[7] Jis buvo įvestas tam, kad krikščioniškoji šventė nesutaptų su žydų Pesachu, tautos išėjimo iš Egipto nelaisvės paminėjimu[8]. Pagal Grigaliaus kalendorių ši data anksčiausiai būna kovo 22 d., o vėliausiai balandžio 25 dieną. Rytų krikščionių bažnyčios naudoja Julijaus kalendorių, kurio kovo 21 d. atitinka Grigaliaus kalendoriaus balandžio 3 d. Dėl to Rytų krikščionių bažnyčiose Velykų data gali būti nuo balandžio 4 d. iki gegužės 8 d. Pagal Velykų datą nustatomos ir kitos kintamos datos Velykų laikotarpio šventės.
Etimologija
Daugelyje Europos kalbų Velykos vadinamos žodžiais, kurių etimologinė kilmė siejama su aramėjų pas-cha, iš kurio kilęs hebrajų k. žodis pessach, reiškiantis izraelitų išėjimo iš Egipto minėjimo šventę[1] pagal Senajį Testamentą: albanų pashkët, gr.Pascha, (Πάσχα), italų pasqua, isp.pascua, prancūzų pâques, rusų пасха, rumunų paşti, švedų påsk, ol.pasen, suomių pääsiäinen.[9]
Anglų Easter ir vokiečių Ostern siejami su senovės germanų aušros deive Ostara (Ēostre, Ēastre). Tačiau dabar manoma, kad šventės pavadinimas kilęs iš lotyniškojo aušros žodžio (albis), kuris senojoje vokiečių kalboje virto eostarum ir galiausiai pateko į anglų ir vokiečių kalbas.[9]
Lietuvių kalbos žodžio Velykosetimologija sietina su daugelyje slavų kalbų, išskyrus rusų, šiai šventei įvardyti vartojamu žodžių junginiu, kurio reikšmė yra didžioji diena/naktis: Великдень (ukrainiečių), Великден (bulgarų), Вялікдзень (baltarusių), Wielkanoc (lenkų), Velikonoce (čekų), Velikanoč (slovėnų). Latvių kalboje slaviškas skolinys „didžiosios dienos“ tapo Lieldienas.
Velykų liturgija
Katalikų Bažnyčioje Velykos pradedamos švęsti Didžiosios savaitės Didžiojo šeštadienio vakare ir trunka visą Velykų laiką. Nusileidus saulei pradedamas švęsti Velyknaktis. Nakties tamsoje švenčiama iškilminga „nakties, šviesesnės už dieną“ liturgija, bažnyčiose susirinkę tikintieji apšviečia aplinką savo atsineštomis uždegtomis žvakėmis. Šios nakties apeigų prasmė – prisipažinti esant kaltiems ir savo kaltėje, tamsybėje, pamatyti tikrąją šviesą, kuri nėra pastebima būnant dienoje, viduje manant, kad nesame nusidėję. Šių apeigų metu skaitoma ypač daug Šventojo Rašto ištraukų, kuriose pranašaujamas Mesijo atėjimas ir visus žmones atpirksianti dieviška, atsiduodanti meilė, giedamos psalmės. Velyknakčio kulminacija – prisikėlimo žinia. Nuo šio momento galima vėl groti vargonais, kas katalikų bažnyčiose yra draudžiama per Didįjį Tridienį.[1]
Papročiai Lietuvoje
Buvo tikima, kad Velykų naktį vaikšto Velykų bobutė ir deda ant palangės ar prie lovos margučius. Velykų papročiuose kiaušiniui skiriama ypatinga reikšmė, nes tai buvo laikoma gyvybės atsiradimo, gamtos prisikėlimo simbolis. Nemažiau svarbūs ir kiaušinių dažymo ir jų keitimosi papročiai. Velykų metu valgomi tradiciniai Velykų valgiai, kurie įvairiuose regionuose yra skirtingi. Šventinis valgymas buvo pradedamas nuo kiaušinio. Žemaitijoje imdavo dažytą kiaušinį, nulupdavo, supjaustydavo jį į tiek dalių, kiek yra namuose žmonių, ir padalydavo linkint sėkmės ir sveikatos.[6]
Visoje Lietuvoje žinomas paprotys mušti margučius. Dažniausiai tai darydavo vyrai. Teisingai sumušus priešininko kiaušinį, sumuštąjį sau pasiimdavo tas, kurio kiaušinis likdavo sveikas. Paplitęs visoje Lietuvoje buvo ir kiaušinių ridinėjimas. Jei kiaušinis pataikydavo į anksčiau nuriedėjusįjį, kiaušinio savininkas pasiimdavo abu kiaušinius. Antrą Velykų dieną vaikai ir jaunimas eidavo kiaušiniauti, arba velykauti.[6]
Su velykiniais kiaušiniais susijęs ir lalavimo paprotys. Lalautojai prisirinkdavo margučių ir kitokių vaišių. Lalaudavo dažniausiai jauni vyrai. Turėjo būti muzikantas, maišanešys, giesmininkai. Toks būrys kartais apeidavo keletą kaimų. Lalauti pradėdavo pirmosios Velykų dienos vakarą. Užėję į pirkią, lalauninkai linkėdavo sveikatos, sėkmės, gero derliaus.[6]
