Šio puslapio (jo dalies) turinys turėtų būti kritiškai peržiūrėtas ir pakoreguotas! Jei galite, sutvarkykite (rekomenduotina prieš tai peržiūrėti puslapio aptarimus, jo kūrimo istoriją bei tarpinius keitimus).
Senovės Egipto Nilo deltos archeologinės vietovės Senovės Egipto pagrindinės archeologinės vietovės
Senovės Egipto istorija – Senovės Egipto civilizacijos istorija nuo priešdinastinio laikotarpio (apie 5000 pr. m. e.) iki Egipto islamizavimo VII a.
Konvencijos
Chronologija
Tradiciškai, pagal Manetono periodizaciją, Senovės Egipto istorija skirstoma į laikotarpius (priešdinastinis, senoji karalystė, vidurinioji karalystė ir naujoji karalystė) ir valdžiusias dinastijas. Nors remiantis naujausiais archeologiniais tyrinėjimai galima teigti, kad ši periodizacija yra supaprastinta, tačiau ji tebėra plačiausiai naudojama.
Priimta chronologija:[1]
Kai kuriuose šaltiniuose 3 dinastija gali būti priskirta Senajai karalystei, 25 dinastija − Trečiajam tarpuvaldžiui. Tikslus Senovės Egipto įvykių datavimas prasideda nuo 664 m. pr. m. e., kai datos tapo patikrinamos išorinių valstybių šaltiniais. Visos ankstesnės datos yra apytikslės ir skirtinguose šaltiniuose gali būti nurodomos labai skirtingai. Priimama, kad Naujosios karalystės laikotarpiu datų paklaida siekia 10 ir šiek tiek daugiau metų, kai Priešdinastinio laikotarpio įvykių datavimo paklaidos gali siekti 50−100 metų.
Vėlesnė graikų-romėnų laikotarpio istorija gali nebūti laikoma kanonine Senovės Egipto istorijos dalimi:
Romėnų laikotarpis (30 m. pr. m. e.−638 m., Egiptas buvo Romos imperijos (vėliau Bizantijos imperijos) provincija);
Koptų laikotarpis (IV−VII a., išskiriamas krikščioniškojo Egipto laikotarpis romėnų laikotarpyje).
Pavadinimai, vardai
Senovės Egipto istorijoje paprastai nevartojami egiptietiški vietovių pavadinimai. Vartojami šiuolaikiniai arabiški (Amarna, Bani Hasanas, Deir el Medina) ar senovės graikiški (Hierakonpolis, Heliopolis, Tėbai). Egiptietiškos kilmės pavadinimai vartojami modernizuoti: Memfis (o ne Men-Nefer), Saisas (o ne Sau).
Kai kurių faraonų vardų formos plačiau naudojamos graikiškos, o ne egiptietiškos (Cheopsas, o ne Chufu, Chefrenas, o ne Chafrė). Vardai Tutmozis I, II, III, IV ar Ramzis I, II, III ir t. t. yra istorikų konvencijos. Patys egiptiečiai faraonus vadino sosto vardu, pavyzdžiui, Tutanchamono vardas perskaitomas Tut-Ankh-Amun („Gyvas Amono atvaizdas“).
Priešistorė
Pradžią Egipto civilizacijai davė Nilo upė. Kiekvienų metų liepos – spalio mėnesiais Nilas patvindavo, o vandeniui nuslūgus likdavo derlingo dumblo sluoksnis. Nilo vaga amžiams bėgant liko nepakitusi, o jo slėnį supa iš visų pusių dykuma, todėl į jį retai įsiverždavo užpuolikai.
Archeologijos duomenys liudija, kad išsivysčiusi Egipto visuomenė egzistavo gerokai anksčiau už vieningos valstybės susidarymą. Tebesitęsiantys kasinėjimai Egipte pamažu keičia mokslininkų požiūrį į Egipto civilizacijos kilmę. XX a. pabaigoje archeologai aptiko įrodymų, kad pietvakariniame Egipto krašte, netoli sienos su Sudanu žmonės gyveno 8000 pr. m. e. Archeologijos mokslo duomenimis, dabartiniame Egipte žmonės Sacharos dykumos oazėse gyveno dar prieš 12 000 metų. Į Nilo slėnį pirmieji žmonės pradėjo keltis VI tūkstantmetyje pr. m. e. Pirmoji Nilo kultūra susiklostė prieš 7000 metų.
Egiptiečiai savo kraštą vadino Keme – „juoda žemė“ (Juodasis Egiptas), toks pavadinimas tikriausiai atsirado dėl to, kad potvynių metu ant krantų nusėdęs dumblas buvo tamsios spalvos. Taip pat buvo pavadinimas „Chet Ka Ptah“ – „Pta sielos rūmai“. Daug vėliau graikai šį vardą pervadino savaip – „Aigyptos“.
Ranebo stela Niujorko Metropoliteno meno muziejuje
Apie šį laikotarpį (~3200 – ~3050 m. pr. m. e.) turima mažiausiai žinių. Jam būdingas IV tūkstantmetyje pr. m. e. jau aptinkamos žemdirbių kultūros. Prie pirmųjų miestų ėmus šlietis aplinkinėms gyvenvietėms, atsirado primityvių valstybinių junginių, graikiškai vadinamų 'nomais'.
Apie 3500 m. pr. m. e., prie Nilo susidarė 2 valstybiniai junginiai: Aukštutinis (į pietus nuo Nilo deltos) ir Žemutinis (Nilo deltoje) Egiptas. Žemutinio (šiaurinio) Egipto centras buvo Bechdedas, kur buvo garbinamas dievas Horas, Aukštutinio (pietinio) Egipto centras buvo Ombosas, kurios dievas buvo Setas. Tarp jų kildavo karai apie kurių baigtį tikslių duomenų nėra. Aukštutinio Egipto valdovas savo valdžios simboliu padarė aukštą baltą karūną, o Žemutinio Egipto valdovas – raudoną karūną, dėl savo neįprastos formos šiek tiek primenančią kaušą. Šie du valdžios simboliai, atskirai ar sujungti į „dvigubą karūną“ nesikeisdami išliko Egipto valdovų simboliais daugiau nei 3500 m.
Išliko legenda, kad Aukštutinis Egiptas valdant karaliui Menui (apie 3050–3000 m. pr. m. e.) užkariavo Žemutinį Egiptą. III a. pr. m. e. Egipto žynio Manetono tvirtinimu, Menas sukūrė dviejų valstybių sąjungą ir tapo pirmuoju Aukštutinio ir Žemutinio Egipto valdovu. Tačiau egiptologų duomenimis, abu Egiptus sujungė Aukštutiniojo Egipto (sostinė – Hierakonpolis (Sakalo miestas) valdovas Horas, maždaug 3500-3300 m. pr. m. e. Kita versija – suvienytoju buvo Aukštutiniojo Egipto karalius Narmeras apie 3100–2050 m. pr. m. e.). Spėjama, kad jis dar buvo vadinamas „Skorpionų karaliumi“. Po jo valdęs karalius Menis turėjo sosto vardą Hor Aha. Po suvienijimo, Egiptas laikytas dviejų karalysčių sąjunga, o naujo valdovo karūnavimas simboliškai sujungdavo šias valstybės dalis. Prasidėjo ankstyvasis dinastinis laikotarpis.
Iki pirmosios dinastijos pabaigos 2890 m. pr. m. e. Egipto valstybė sustiprėja, provincijas valdo karaliaus paskirti valdininkai, Egipto įtaka siekia Numidiją. Sostinė, buvusi Hierakonpolyje, perkeliama į Memfį (Men Nefer – „Harmoningas grožis“). Valdo I ir II dinastijos.
Senoji karalystė (apie 2700–2181 m. pr. m. e.) prasideda su trečiąja dinastija 2686 m. pr. m. e. Senosios karalystės įkūrėju laikomas karalius Džoseras. Šalis padalinama į smulkesnius administracinius vienetus. Būdinga stipri centralizuota karaliaus valdžia. Karaliui padeda valdyti: viziris, nomuose – karaliaus paskirti valdytojai, monarcho skiriami valdininkai. Sukuriamas sudėtingas biurokratinis aparatas. Manoma, kad paskutinis senosios karalystės valdovas buvo moteris, vardu Nitikretė (2184–2181 m. pr. m. e.).
Penkis amžius trukusiam Senosios karalystės laikotarpiui būdingas tipiškiausias egiptiečių menas, religija ir kultūra. Nuo trečiosios dinastijos stiprėja Saulės, kaip pasaulio dievo, supratimas, pamažu išstumiantis senesnius tikėjimus, kad žemiškasis dievas yra karalius. Dėl to karaliai rėmėsi tuo, kad ir po savo mirties jie išlaiko veiksmingą galią. Veiksmingiausias šio įtikinimo pavyzdys yra piramidės, kurios buvo pradėtos statyti senosios karalystės laikotarpiu.
Pirmoji laiptuotoji piramidė pastatyta Džosero valdymo metu. Apie 2600 m. pr. m. e., ketvirtosios dinastijos metu, pastatytos garsiosios piramidės prie Gizos (netoli Kairo – eg. Cher Aha – „Kovos laukas“), siekiant pademonstruoti karalių religijos ir valstybės galią. Didžiausios piramidės buvo pastatytos valdant karaliams Cheopsui ir Chefrenui, nors pirmuoju statytoju vadinamas II dinastijos valdovas Khasekhemvis (Khasekhemwy), valdęs 2726–2686 m. pr. m. e. Valdo III–VI dinastijos.
2180–2025 m. pr. m. e. – Pirmasis tarpuvaldis (arba Pirmasis suirutės laikotarpis). Susilpnėjo centrinė valdžia, apleista irigacinė sistema, sunyksta menai, ėmė keistis religinė sistema. Manoma, kad senoji karalystė žlugo dėl 200–150 metų Artimuosiuose Rytuose trukusios sausros. Valdo VII–X (XI) dinastijos.
Viduriniosios karalystės laikotarpis (2025–1750 m. pr. m. e.) prasideda XI dinastijos valdovo Mentuchotepo I valdymu (tuo dar abejojama, nes XI dinastiją dalis egiptologų priskiria Pereinamajam laikotarpiui), kuris vėl atkuria centralizuotą Egipto valstybę. Sostinė iš Memfio perkeliama į Tėbus. Egipto įtakon patenka Palestina, Sirija, Finikija, Trakija, Nubija, dalis Priešakinės Azijos dalis. Išplečiama irigacinė sistema (drėkinimo įrenginiai), pagyvėja prekyba, statybos, auga amatai, žemdirbystė, gyvulininkystė. Egipto teritorija išsiplėtė iki antrojo Nilo slenksčio. Didėja turtinės nelygybės diferenciacija – susikuria socialiniai sluoksniai: šalia diduomenės iškyla žemdirbiai, amatininkai; gausėja nusigyvenusių žemdirbių, vergų (vergovės šaltinis – karai). Šiuo laikotarpiu valdo pirmoji oficialiai žinoma Egipto valdovė-moteris – Sobeknefru (apie 1807-1803 m. pr. m. e.). Viduriniosios karalystės laikais valdė XI (XII) – XIII (XIV) dinastijos.
Antrasis tarpuvaldis arba Antrasis suirutės laikotarpis (1750-1570 m. pr. m. e.). Apie 1700 m. pr. m. e. į Egiptą įsiveržė klajoklių semitų-hiksų gentys, kurios valdė 150 metų. Apie 1700–1650 m. pr. m. e. į Egiptą atsikrausto žydai, artimi hiksų giminaičiai, ir valdo Egiptą kartu su jais. Valdo XIV (XV)-XVII dinastijos.
Naujoji karalystė (1580–1080 m. pr. m. e.) prasidėjo Aukštutinio Egipto karaliaus Amozio I (Ahmos – „Mėnulis gimė“), iš XVIII dinastijos, pergale prieš hiksus, jų sostinės Avario miesto sunaikinimu ir užkariautojų išvijimu į Sinajaus pusiasalio dykumą per Sueco sąsmauką bei žydų pavertimu vergais.
XVIII dinastijos pradininkai – Kamozė I Stiprusis ir jo karvedys – motina Aahotep I (Aahhotep). Jos kape egiptologai rado 3 auksines muses, kurios buvo aukščiausi karvedžio nuopelnų įvertinimo ženklai. Žymiausias vadovas – Tutmozis III, karvedys, 17-os žygių metu užkariavęs 350 miestų, Artimuosius Rytus nuo Nubijos iki Eufrato upės. 1457 m. pr. m. e. prie Kadešo (dab. Sirija) sumušė kanaanitų koaliciją. Prieš jį valdė karalienė Hatčepsutė (sosto vardas – Maatkare, uzurpavo valdžią 1479–1458 m. pr. m. e.), pasiskelbusi vyru ir priėmusi vyrišką vardą Hatšepsu. To Egipto istorijoje dar niekada nebuvo. Už ją valdė jos meilužis Senmutas (Senemut). Yra išlikę atvirai pornografiniai to laikotarpio darbininkų piešti piešiniai, vaizduojantys karalienės ir jos meilužio meilės scenas.
Šios dinastijos valdymo metu, karalius Amenhotepas IV (1353–1336 m. pr. m. e.) įvykdė religinę reformą, panaikindamas senuosius dievus ir įvesdamas vieno dievo Atono (Saulės disko) kultą. Jo įkurta naujoji sostinė Achetatonas („Atono horizontas“) vėliau buvo sugriauta. Visi Echnatono ir jo žmonos Nefertitės figūros bei atvaizdai – sunaikinti. Visuomenė to nepriėmė, nes jau 2000 metų buvo susiklostęs politeizmas. Jam mirus valdžia perėjo į Smenchkarės rankas, kuris, kaip manoma, buvo garsiojo Tutanchamono vyresnysis brolis.
Pats garsiausias Naujosios karalystės valdovas – Ramzis II Didysis, karvedys, politikas ir diplomatas. 1258 m. pr. m. e. jis sudarė pirmąją pasaulyje žinomą taikos sutartį su hetitų valstybės valdovu Hatušiliu III. Tai pirmas kartas istorijoje, kada karas vyko ne iki kurios nors pusės galutinės pergalės, o baigėsi taikos derybomis. Egiptologai įrodė, kad Ramzio II laikais Egiptas pasiekė didžiausios savo šlovės apogėjų. Mokslininkų nuomone, jo 13-asis sūnus Mernepta apie 1212 m. pr. m. e. išvijo dalį žydų iš Egipto už sukeltą maištą Taniso ir Per Ramzio miestuose (Nilo delta). Manoma, kad maištininkai buvo vejami tuo pačiu keliu, kaip ir hiksai prieš 500 metų – per Sueco sąsmauką į Sinajaus pusiasalio dykumą. Rasta archeologinių radinių, patvirtinančių šį faktą – maištininkai buvo vejami ne per Raudonąją jūrą, bet per Nendrių jūrą (Nilo deltoje). Žydų Toroje taip pat rašoma, kad žydai bėgo per Nendrių jūrą, kurioje negalėjo paskęsti net vaikas, nes Nilo deltoje upės gylis tuo metu siekė vos 0,5 metro. Egipto istorijoje nebuvo nė vieno valdovo, kuris būtų žuvęs kokioje nors jūroje, o Ramzis II mirė eidamas 87-uosius metus nuo senatvės ir žandikaulių infekcijos. Jo pirmagimis sūnus Amoncherkepešefas mirė apie 1253–1252 m. pr. m. e., būdamas 27–30 metų. Jeigu vadovautis Biblija, tai Mozei tuo metu buvo apie 50-55 metus ir jis tada jau buvo pabėgęs iš Egipto bei klajojo su savo uošviu dykumoje dar apie 25 metus. Archeologai iki šiol nerado jokių radinių, patvirtinančių, kad iš Egipto XIII a. pr. m. e. būtų išėjusi didžiulė masė žmonių (nuo 600 000 iki 4-5 mln.).
Karaliaus Tutmozio III valdymo metu pirmą kartą panaudojamas žodis „Faraonas“ – taip laiške valdovą pavadino vienas jo pavaldinių. Valdo XVIII–XX dinastijos.
Apie 1185 m. pr. m. e. prasideda Trečiasis tarpuvaldis (arba Trečiasis suirutės laikotarpis). Valdant XXII dinastijos (libių kilmės) karaliams, oficialiai priimamas titulas „Per Aa“ – „Didelis namas“ (gr. – Pharao), kuris tampa Egipto karalių titulu. Laikotarpis baigiasi visiška suirute valstybėje.
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Kušas.
Nusilpusį Egiptą iki 747 m. užima sustiprėjusi Kušo karalystė Nubijoje, esanti už pirmojo Nilo slenksčio. Jos kultūra iki tol yra stipriai egiptizuota. Kušo valdovai su sostine Napatoje, VIII a. prisijungia prie savo karalystės Egiptą. Jų dinastija, vadinama XXV, valdo 747 – 656 m. pr. m. e.
664 m. pr. m. e. į Egiptą įsiveržė asirai ir jį trumpam užkariavo. Kušo valdovai liko valdyti Nubiją, bet Egiptas jiems nebepriklausė. Asirų karų laikotarpyje Egipte įkurta vietinė XXVI valdovų dinastija (iki 525 m. pr. m. e.) iš Saiso. 525 m. pr. m. e. persai užėmė Egiptą ir valdė iki 404 m. pr. m. e. Šis laikotarpis Egipto istorijoje atitinka XXVII persų valdovų Achemenidų dinastiją. Po to valdė vietinės XXVIII–XXX dinastijos iki antrojo persų įsiveržimo 343 m. pr. m. e.
332 m. pr. m. e. Egiptą užkariavo Makedonijos karalius Aleksandras Didysis, kuris aplankė Amono orakulą Sivos oazėje. Orakulas paskelbė Aleksandrą Amono sūnumi. Aleksandras parodė pagarbą egiptiečių religijai, bet beveik visais Egipto valdytojais paskyrė graikus. Jis įkūrė naują Egipto sostinę Aleksandriją. Egipto turtai buvo panaudoti likusios Persų imperijos užkariavimui. 331 m. pr. m. e. Aleksandras išvyko su savo kariais į Finikiją ir nebegrįžo.
323 m. pr. m. e. Babilone mirus Aleksandrui regentas Perdikas paskyrė Ptolemėją Egipto valdytoju. Aleksandro imperijai skylant Ptolomėjas tapo nepriklausomu. Jis netgi atrėmė Perdiko invaziją 321 m. pr. m. e. Ptolemėjas pasiskelbė faraonu 305 m. pr. m. e. ir įkūrė Ptolemėjų dinastiją, kuri valdė Egiptą beveik 300 metų. Helenizmo kultūra Egipte klestėjo net po musulmonų užkariavimo.
Ptolemėjų Egipto žlugimas siejamas su faraonės Kleopatros VII vardu, kuri pradėjo dinastinius karus su savo broliais – vyrais (Ptolemėjai XIII ir XIV) ir pasikvietė į pagalbą Romos armiją. Kleopatros ir jos meilužio Gajaus Julijaus Cezario nurodymu 47 m. pr. m. e. buvo padegta garsioji Aleksandrijos biblioteka (sudegė 500 000 senovinių raštų). Kleopatra nusižudė 30 m. pr. m. e. Egipto sosto paveldėtoją – Kleopatros ir Gajaus Julijaus Cezario 17-metį sūnų Cezarioną tais pačiais metais nužudė būsimasis Romos imperatorius Gajus Julius Oktavianas Augustas.
Taip Egiptas atsiduria Romos valdžioje. Romėnai valdo Egiptą nuo 30 m. pr. m. e. iki 638 m.
Valdo XXXI–XXXII dinastijos.
Tutmozis III – faraonas, kuris užkariavo visą Siriją ir praplėtė Egipto žemes. Jo gyvenamuoju laikotarpiu Egiptas buvo viena didžiausių valstybių. II tūkst. pr. m. e.
Ramzis II – karalius, žinomas savo aktyviais užkariavimais, išplėtęs Naujojo Egipto karalystę ir pasirašęs pirmąją istorijoje žinomą taikos sutartį su hetitais II tūkst. pr. m. e.
Kleopatra – paskutinioji Egipto faraonė, po kurios nusižudymo Egiptas atiteko Romai.
