Mokėsi Minionių pradžios mokykloje, kurią baigė 1940 m., vėliau lankė Raseinių gimnaziją. Kaip veiklus ateitininkas1947 m. areštuotas. Nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams, už mėginimą pabėgti bausmė padidinta dar dešimčia metų. Po J. Stalino mirties 1953 m. paleistas anksčiau termino.
1954 m. eksternu išlaikė egzaminus ir baigė Raseinių darbo jaunimo vidurinę mokyklą. Tais pat metais ruošėsi stoti į Kauno kunigų seminariją, tačiau parapijos klebonas atsisakė duoti rekomendaciją. 1956 m. įstojo į Vilniaus universiteto (VU) Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą, bet netikėta liga – nespecifinis sąnarių uždegimas kuriam laikui prikaustė prie lovos. Draugams padedant gydėsi, bet studijos buvo nutrauktos.
1957 m. po VėliniųRasų kapinėse už aktyvią patriotinę veiklą studentų tarpe buvo areštuotas, nuteistas aštuoneriems metams. 1965 m. gruodžio 25 d. grįžęs į Lietuvą apsistojo Vilniuje, įsidarbino VU širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijoje prietaisų meistru. 1968 m. VU Medicinos fakulteto darbuotojams organizuota ekskursija į Rygą. Brolių kapuose, pasinaudodamas proga, ekskursantams tarė žodį, už kurį teko palikti universitetą. Perėjo dirbti buhalteriu į Liaudies meno draugiją, tačiau netrukus ir iš čia turėjo pasitraukti, o laikraštyje „Vakarinės naujienos“ pasirodė sarkastiškas straipsnis apie jį. Kurį laiką negavo jokio darbo. Įsidarbino zakristijonu Šv. Mikalojaus bažnyčioje, bet po metų įsakoma ir iš čia pasitraukti. 1975 m. įsidarbino Vilniaus miesto klinikinės ligoninės nefrologiniame skyriuje.
V. Petkus leido tautinės katalikiškos minties savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“, redagavo Krikščionių demokratų sąjungos žurnalą „Tėvynės sargas“.[3] Knygų „Dominikonai Lietuvos kultūroje“, „Vilniaus vyskupas kunigaikštis Ignas Jokūbas Masalskis“, „Lietuvos Helsinkio grupė“, „Laiškai iš Intos“ ir kitų autorius. 2010 m. Mykolo Romerio universitetui padovanojo savo biblioteką – apie 5000 knygų ir rankraščių.[4]1993 m. apie jį sukurtas filmas „Viktoras Petkus: Esu toks, koks esu“, rež. Vytautas Damaševičius. Palaidotas Raseinių kapinėse.
Įvertinimas
Memorialinė lenta Raseiniuose
1992 m. Tarptautinis Kembridžo biografų centras Viktorą Petkų pripažino 1991–1992 m. pasaulio ir XX amžiaus žmogumi, o tarptautinės organizacijos net tris kartus (1978 m., 1979 m. ir 1981 m.) jį nominavo Nobelio taikos premijai gauti.
2007 m. Ukrainos 1-ojo laipsnio ordinas „Už narsumą“
2011 m. Estijos Marijos žemės Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas
2011 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“
Bibliografija
Vilniaus arkikatedros bazilikos koplyčios. – Vilnius: Lithill, 1994. – 255 p.
Lietuvos Helsinkio grupė: dokumentai, atsiminimai, laiškai (sud. Viktoras Petkus, Živilė Račkauskaitė, Mindaugas Uoka). – Vilnius: LGGRTC, 1999. – 653 p. – ISBN 9986-757-29-0
Vilniaus vyskupas kunigaikštis Ignas Jokūbas Masalskis. – Vilnius: Petro ofsetas, 2000. – 303 p. – ISBN 9986-824-73-7
Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje. – Vilnius: Petro ofsetas, 2002. – 980 p. – ISBN 9955-534-02-8
