| Šventoji Ona
|
![]()
|
| Šv. Ona ir Marija graikų ikonoje
|
| Gimė
|
iki ~49 m. pr. m. e.
Betliejus, Hasmonėjų dinastija
|
| Mirė
|
po ~4 m. e.
|
| Tėvai
|
Matanas
|
| Sutuoktinis (-ė)
|
Šv. Joakimas
|
| Religija
|
Krikščionybė, islamas
|
| Šventasis
|
| Kanonizuotas
|
Ankstyvoji kongregacija
|
| Šventė
|
Liepos 26 d. (Romos katalikų),[1]
Rugsėjo 9 d. (stačiatikių)[2]
|
| Globoja
|
Motinas, senelius, nėščias moteris, vaikus, nesusituokusius žmones, vaikų auklėtojus, mokytojus ir kt.
|
|
|
 Vikiteka |
Šv. Ona
|
Šventoji Ona – Švč. Mergelės Marijos motina, šv. Joakimo žmona, Jėzaus senelė iš motinos pusės. Laikoma šventąja, kurios šventė kartu su šv. Joakimu švenčiama liepos 26 d. Šv. Ona neminima keturiose kanoninėse evangelijose. Apie šventąją Marijos motiną pasakojama su oficialiu religiniu mokymu nesutampančiuose II a. apokrifuose – Jokūbo protoevangelijos 1-7 skirsniuose, Pseudomato evangelijos 1-5 skirsniuose ir Marijos Gimimo Knygos 1-6 skirsniuose. Iš apokrifinių tekstų žinoma, kad Ona buvo Betliejaus kunigo Matano duktė, ištekėjusi už Joakimo ir ilgai nesusilaukusi vaikų. Po karštų maldų angelas Joakimui apreiškė, kad pagaliau jie turės dukterį. Senyvo amžiaus sulaukus Onai ir Joakimui gimė duktė Marija, o Ona netrukus mirė.[3]
Pagal vėlesnę krikščionybės tradiciją, minimos dar dvejos Onos vedybos. Jai ištekėjus už Joakimo brolio Klopo, gimė Klopo Marija, ištekėjo už Salomo, gimė Salomo Marija. Jėzaus Motina su šiomis dviem sudarė vadinamąją Trijų Marijų grupę. Minimi Jėzaus pusbroliai buvo jo mokiniai ar apaštalai. Šie pasakojimai įtraukti į Aukso legendą. Jie XVI a. atmesti per Tridento susirinkimą, kurio nutarimai davė pradžią kontrreformacijai, bet ir toliau gyvavo, ypač vokiškai kalbančiuose kraštuose.[4]
Onos ir Joakimo kultas paplito pirmiausia Rytuose (VI a.), o vėliau ir Vakaruose (VII a.), ypač dėl daugybės per Kryžiaus karus atgabentų relikvijų. Kultas buvo susijęs su Marijos garbinimu ir ypač su Nekalto prasidėjimo dogma. XIV a. paplito visoje Europoje. 1584 m. popiežius Grigalius XIII Onos šventę paskelbė privalomą visoje Bažnyčioje. Krikščioniškojoje ikonografijoje dažniausiai vaizduojama kaip Šventosios šeimos narė, auklėjanti Mariją. Atpažįstama iš senyvo amžiaus ir žalios bei raudonos spalvos drabužių.[3][5]
Islame
Islame Ona (arab. حنة, Hannah) taip pat gerbiama, pripažįstama kaip labai dvasinga moteris ir Marijos motina. Korane ji vadinama tiesiog „Imrano žmona“, aprašoma, kaip ji liko bevaikė iki senatvės. Ji meldėsi už vaiką ir galiausiai pastojo. Imranas mirė dar negimus šiam vaikui. Tikėdamasi, kad vaikas bus vyriškos lyties, Ona pažadėjo, kad jis tarnaus Antrojoje šventykloje. Tačiau Ona pagimdė dukterį ir pavadino ją Marija. Jos žodžiai pagimdžius Mariją atspindi jos statusą kaip didelę mistiką.[6][7]
Tradicija Lietuvoje
Šv. Onos kultas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje prigijo ir įsitvirtino anksti. Jo užuomazgos pastebimos dar XIV a., kai prieš oficialų šalies krikštą didžiųjų kunigaikščių dukros ištekėdamos pasirinkdavo Onos krikšto vardą. Vėliau daugėjo šv. Onos titulo bažnyčių ir altarijų. Žemaičių vyskupijoje, Vilniuje ir Kaune steigėsi šv. Onos brolijos.[8] Šv. Ona vadinta moterų globėja ir užtarėja. Švenčiamos Oninės, anksčiau buvusio vieno populiariausių lietuviškų moterų vardų varduvės.
Tautosakoje Oninių šventė žymi rugiapjūtės pabaigtuves. Pasak etnologų, Oninės pradėtos minėti dar pagoniškoje Lietuvoje. Nubaigus didžiausius vasaros darbus, rengtos vakaronės, derliaus šventės.[9]
Lietuvoje virš 20 bažnyčių tituluojamos kaip Šv. Onos bažnyčios, daugelyje vietovių populiarūs šv. Onos atlaidai.
Šaltiniai
