Azimutinėje projekcijoje pavaizduotas Arkties vandenynas ir Šiaurės ašigalis
Šiaurės ašigalis – Žemės sukimosi ašies susikirtimo su jos paviršiumi taškas Šiaurės pusrutulyje. Šio taško koordinatės 90°00' šiaurės platumos. Ilgumos šis taškas neturi.
Šiaurės ašigalis yra centrinėje Arkties vandenyno dalyje, kurioje gylis siekia 4 261 m.[1] Ištisus metus šioje vietoje dreifuoja daugiamečiai pako ledai. Vidutinė žiemos temperatūra – apie -40 °C, vasaros – apie 0 °C. Arčiausiai ašigalio esanti sausuma − Kafenklubeno sala, esanti netoli šiaurinės Grenlandijos pakrantės, nuo ašigalio nutolusi apie 700 km. Artimiausia nuolat gyvenama vieta yra Alertas (Kanada), nuo Šiaurės ašigalio nutolęs 817 km.
Istorija
Tikriausiai pirmosios, kurios šunų kinkiniais perėjo pako ledus ir pasiekė Šiaurės ašigalį, buvo amerikiečių Frederiko Kuko (1908 m. balandžio 21 d.) ir Roberto Pyrio (1909 m. balandžio 6 d.) ekspedicijos. Deja, bet nenuginčijamų įrodymų, kad jie tai padarė nėra.[2] Dėl Pirio šmeižto, Kuko ekspedicija ilgą laiką buvo laikoma melaginga, bet paskutiniais tyrimais buvo įrodyta, kad ši ekspedicija galėjo būti reali.[3] Keliaudami pako ledais pirmieji Šiaurės ašigalį pasiekė Volio Herberto grupės nariai, tai padarę 1969 m. balandžio 6 d., minint 60-ąsias Pirio kelionės metines.
1937 m. gegužę, pasinaudojant lėktuvu, ties Šiaurės ašigaliu (išsilaipinta maždaug 30 km nuo ašigalio) buvo įrengta pirmoji dreifuojanti mokslinių tyrimų stotis „Šiaurės ašigalis – 1“ (rus.Северный полюс-1) (TSRS), kuriai vadovavo Ivanas Papaninas. Tikrasis nusileidimas pačiame ašigalyje įvyko tik 1948 m. balandžio 23 d. Tai buvo kita Tarybų Sąjungos ekspedicija, kuriai vadovavo Aleksandras Kuznecovas. Ekspedicija nusileido trimis lėktuvais, praktiškai 90°00’ šiaurės platumos, o po to iš ten išvyko taip pat lėktuvais.[4]
Pagal laikraščio „Rosijskaja gazeta“ duomenis, iki 2006 m. rugsėjo 19 d. ašigalyje pabuvojo 66 ledlaužiai ir specialūs ledynų klasės laivai, tarp kurių buvo 54 Tarybų Sąjungos ir Rusijos laivai, 4 kartus čia dirbo švedų ledlaužis Oden, vieną kartą kanadiečių ledlaužis Louis S. St-Laurent, 3 kartus vokiečių Polarstern, 3 kartus amerikiečių ledlaužiai Healy ir Polar Sea ir norvegų gręžinių laivas Vidar Viking.[5]
Šiaurės ašigalio vaizdas
2007 m. rugpjūčio 2 d. buvo pasiektas vandenyno dugnas ties Šiaurės ašigaliu. Į dugną nusileido specialūs giliavandeniai aparatai Mir, kurie 4 261 m gylyje padėjo Rusijos vėliavą ir kapsulę su žinute ateities kartoms.
2009 m. balandžio 26 d. pirmą kartą istorijoje Šiaurės ašigalis buvo pasiektas automobiliais. Septyni ekspedicijos dalyviai, per 38 paras, automobiliais Emelja-1 ir Emelja-2 nuvažiavo 2 033 km, nuo Šiaurinės žemės iki Šiaurės ašigalio. Šis pasiekimas įrašyta į Rusijos rekordų knygą.
Skrydžiai virš Šiaurės ašigalio
Pirmasis patvirtintas bandymas perskristi Šiaurės ašigalio erdvę priklauso švedui Salomonui Andrė ir jo dviem palydovam, kurie 1897 m. birželį oro balionu pakilo iš Svalbardo ir nuskriejo Šiaurės ašigalio link. Žinoma, kad ekspedicija įveikusi 475 km nusileido ant ledo ir dėl to buvo priversta grįžti atgal. Jiems pavyko nusigauti iki Baltosios salos, kurioje jie žuvo.[6]
Pirmasis sėkmingas bandymas praskristi Šiaurės ašigalį įvyko 1926 m. Tai padarė norvegas Roaldas Amundsenas skrisdamas dirižabliu „Norvegija“.[7] Kurį laiką pirmuoju praskridusiu virš ašigalio buvo laikomas amerikietis Richard E. Byrd, tai padaręs lėktuvu trimis dienomis anksčiau už R. Amundseną, bet ilgainiui buvo rasta neleistinų pataisymų navigacijos žurnale.[8]
1928 m. Šiaurės ašigalį, dirižabliu „Italija“, perskrido italas Umberto Nobilis. Deja, bet netoli ašigalio dirižablis sudužo. Iš 16 ekspedicijos dalyvių išgyveno tik 8, septynis iš jų išgelbėjo tarybinis ledlaužis „Krasin“.[9]
