Pavadinimas kilęs greičiausiai nuo senovės Elamo sostinės Sūzų (dab. Šušas).
Geografija
Chuzestanas – regionas, esantis geografiškai ir kultūriškai tarp dviejų Islamo civilizacijų – Arabų ir Didžiojo Irano. Tai – vienas iš nedaugelio lygumose esančių Didžiojo Irano regionų. Jis yra į vakarus nuo Zagroso kalnų ir užima dalį geografinės Mesopotamijos lygumos. Rytuose regionas atsiremia į Zagroso kalnus (istorinį Lorestaną). Vakaruose jį apriboja Šat el Arabas ir Tigras, kurie skiria nuo tikrosios Mesopotamijos.
Svarbiausia regiono upė yra Karūnas. Klimatas karštas, drėgnas. Žemės labai derlingos ir tinkamos žemdirbystei. Vasarą temperatūra viršija 40 °C. Žiemos vėsios ir sausos, kartais temperatūra nukrenta žemiau 0 °C, pasninga.
Chuzestanas yra ilgiausią istoriją Irane turintis regionas. Tai nulėmė jo artumas senovės Mesopotamijai, iš kurios sklido civilizacija. Jau III tūkst. pr. m. e. čia susikūrė Elamo civilizacija, kurios kultūra ilgainiui paveikė visą vakaruose plytėjusį Irano kalnyną. Vietos gyventojai elamitai kalbėjo izoliuota elamitų kalba. Nuo I tūkst. pr. m. e. į regioną kėlėsi iranėnai, tačiau čia ilgai buvo išlaikyta elamitų populiacija.
I tūkst. pr. m. e. šį regioną iš pradžių valdė Asirų imperija, vėliau Achemenidų imperija (nuo maždaug 538 m. pr. m. e.). Pastarojoje Elamas buvo vienas svarbiausių regionų, čia stovėjo vien iš Imperijos sostinių, o elamitų kalba buvo laikoma valstybine. Nepaisant to, ji pamažu nyko iš kasdieninio vartojimo ir buvo asimiliuota persų kalbos. Dar vėliau regioną valdė Seleukidai, Aršakidai, Sasanidai. Valdant pastariesiems Chuzestanas vėl tapo svarbiu imperijos regionu, čia buvo pastatyta daug naujų miestų ir statinių. Tuo metu regionas buvo labai veikiamas Nestoriečių, kurie čia įsitvirtino ir plėtojo savo religiją. Greta to per Persijos įlanką regioną apgyvendino ir įvairios arabų gentys.
Viduramžiai
639 m. arabai įsiveržė į Chuzestaną, o vėliau ir visa Sasanidų imperija prijungta prie Kalifato. Vietos gyventojai buvo islamizuoti, ir labai didele dalimi arabizuoti, kaip ir visa Mesopotamija vakaruose. Tai buvo ryčiausias regionas, kur įsitvirtino arabų kalba. X a. regione įsitvirtino Bujidai, nuo XI a. valdė Seldžiukai, dar vėliau Chulaguidai, Timūridai. Šių dinastijų laikais arabų kultūros įtaka regione mažėjo, regionas pradėtas iš naujo persizuoti.
XV a. silpstant Timūridų valdžiai, regione įsitvirtino šiitų sekta Mušašaja (arab.Musha‘sha’iyyah). 1441 m. jie paėmė Hoveizeho miestą, kurį padarė savo sostine, ir įgijo valdžią visame Chuzestane. Šios sektos laikais regionas buvo vėl iš naujo arabizuojamas, čia kėlėsi įvairios arabų gentys iš kito Tigro kranto ir iš Persijos įlankos. Svarbiausia gentis buvo Bani Kaab. Dėl gausios arabų populiacijos, regionas buvo pavadintas Arabistanu. Mušašaja išlaikė įtaką ir autonomiją Chuzestane iki pat XIX a.
Tuo metu dėl nominalios regiono valdžios kovojo dvi imperijos – Osmanų imperija vakaruose ir Safavidai rytuose. 1510 m. čia pirmą kartą įsitvirtino Safavidai, o vėliau ne kartą ėjo iš rankų į rankas, kol galiausiai regionas ilgam liko Persijai. Čia suformuota autonomiška Arabistano provincija.
XIX–XXI a.
XIX a. dėl įtakos regione konkuravo Britų imperija ir Rusijos imperija. Pirmiesiems regionas buvo svarbus strategiškai, ir jie turėjo didesnę įtaką pietuose. 1936 m. regionas vėl pervardintas Chuzestano provincija. Iranui atkūrus savo suverenitetą, XX a. II pusėje regione prasidėjo nepersiškų tautų (arabų, bachtiarų) persekiojimai. Tai didino tautų pasipriešinimą ir separatistines nuotaikas.
1979 m. įvykus Irano revoliucijai, regione prasidėjo masiniai judėjimai. Jie buvo vienas iš 1980–1988 m. vykusio Irano-Irako karo priežasčių. Karo metu regionas ypač nuniokotas, sugriauta infrastruktūra, tūkstantmetis kultūrinis paveldas. Po karo pamažu atkuriama regiono ekonomika.
