Libijos istorija

Tamsi žalia spalva – Iberijos-Mauritanijos kultūra, šviesi žalia spalva – Kapsos kultūra.

Libijos istorija – Libijos, valstybės Šiaurės Afrikoje, prie Viduržemio jūros, istorija.

Senovė

Manoma, kad dabartinės Libijos teritorijoje žmonės apsigyveno paleolite. XX – VIII tūkstantmetyje pr. m. e. Šiaurės Afrikoje buvo paplitusi Iberijos-Mauritanijos kultūra, vėliau – Kapsos kultūra. II tūkstantmetyje pr. m. e. Libijos teritorijos rytinėje dalyje gyveno berberų protėviai klajoklių libių gentys. Libiai siekė įsigalėti kitose šalyse (X a. pr. m. e. viduryje – VIII a. pr. m. e. vidurio Egiptą valdė iš Libijos kilusi dinastija; jos pradininkas libių samdinių vadas Šešonkas I. XI a. – X a. pr. m. e. Libijos teritorijos vakarinėje dalyje tris gyvenvietes įkūrė finikiečiai, iš čia kilo šios Libijos dalies pavadinimas graikų kalba – Tripolitanija. X a. pr. m. e. iškilo didžiausias Tripolitanijos miestas Leptis Magna.

VII a. pr. m. e. Libijos teritorijos rytinėje dalyje gyvenvietes pradėjo kurti graikai; svarbiausia jų – Kirėnė, iš čia kilo šios Libijos dalies pavadinimas – Kirenaika. V a. pr. m. e. viduryje Libijos didžiausia dalis, daugiausia vakarai, atiteko Kartaginai. 241–237 m. pr. m. e. Libijos kare aktyviai dalyvavo ir libiai. VI a. pr. m. e. pabaigoje – V a. pr. m. e. pradžioje šalies rytinę dalį, Kirenaiką, užėmė Persija.

332 m. pr. m. e. Kirenaiką ir kitas Persijos žemes užkariavo Aleksandras Makedonietis. II – I a. pr. m. e. Roma pajungė visą Šiaurės Afriką ir didžiausią dalį Libijos teritorijos. II a. – III a. m. e. šalis suklestėjo. V a. yrant Romos imperijai, ją užėmė vandalai, VI a. užvaldė Bizantija. Ūkis smuko.

Viduramžiai

642–643 m. šalį užkariavo arabai ir prijungė prie Kalifato; plito arabų kalba, įsigalėjo islamas. Kalifatui suirus šalį dažniausiai valdė Egipto ir Tuniso arabų dinastijos. 978 m. įsigalėjo iš berberų kilusi Ziridų dinastija. XI a. pradžioje dalį Libijos pakrantės buvo užėmę Sicilijos normanai, kuriuos 1060 m. išstūmė Almohadai. 1171 m. Kirenaika atiteko Egipto Ajubidams, Tripolitanija ir Fezanas – Tuniso Chafsidams. XIII a. viduryje, nuvertę Libijos jubidus, dalį Libijos teritorijos pradėjo kontroliuoti Egipto mameliukai.

Osmanų ir Italijos valdymo laikai

XVI a. viduryje Šiaurės Afriką ir Libiją užėmė Osmanų imperija. Osmanai Tripolitaniją dažniausiai valdė tiesiogiai, o Kirenaiką ir Fecaną per vietos genčių vadus. Oficialai valdė sultono skiriamas paša. Šalyje didelę įtaką įgijo janyčarų ir korsarų vadai. XVII a. išryškėjo Tripolitanijos, Kirenaikos ir Fecano politinės integracijos požymiai. Nuo 1711 m. Libiją valdė Karamanlių, faktiškai tapusių nepriklausomais valdovais, dinastija. Karamanliai skatino korsarystę ir prekybą, gaudami iš to naudos. XIX a. pradžioje Vakarų valstybių pastangomis korsarystė buvo panaikinta, Karamanlių įtaka susilpninta. 1835 m. šalyje Osmanai atkūrė savo valdžią. 1837 m. Libijoje susikūrusi senusitų religinė brolija ėmė vadovauti kovai su Osmanų valdžia.

XIX a. pabaigoje dėl įtakos Libijai pradėjo varžytis Italija ir Prancūzija. 1911 m. Italija dėl Libijos pradėjo karą su Osmanų imperija (1911–1912 m. Italijos–Turkijos karas). Osmanų imperija, kuri kariavo dar ir Balkanuose, pralaimėjo ir 1912 m. Lozanos taikos sutartimi turėjo Libijos atsisakyti. Dėl vietos gyventojų priešinimosi Italija sugebėjo įsitvirtinti tik Libijos pajūrio rajonuose; Kirenaikoje italams aktyviai priešinosi senusitai. 1915 m. senusitų vadovu tapo as Sajidas Muhamadas Idrisas al Mahdi as Senusis (1890–1983 m.).

Per Pirmąjį pasaulinį karą Italija didžiausią dalį kariuomenės iš Libijos turėjo išvesti. 1918 m. paskelbta Tripolitanijos respublika. 1922 m. Kirenaikos ir Tripolitanijos sutartimi Idris as Senusis tapo abiejų sričių valdytoju. 1922 m. Italijoje įsigalėjus fašistams, kolonijinis karas Libijoje buvo atnaujintas, o Idris as Sanusis išvyko į Egiptą. Iki 1931 m. šalis, išskyrus jos vidinius rajonus, buvo užkariauta. Prasidėjo jos kolonizacija, kurią nutraukė Antrasis pasaulinis karas.

Vietos gyventojai buvo išstumiami į Libijos pietinius rajonus, į jų vietą kėlėsi kolonistai, jų atvyko apie 100 000. 1939 m. Libija paskelbta Italijos dalimi. 1940 m. Libijoje prasidėjo Didžiosios Britanijos kariuomenės mūšiai su Italija, nuo 1941 m. ir su Vokietija. Idris as Senusis mainais už pažadą po karo pripažinti Libijos nepriklausomybę parėmė Didžiąją Britaniją. 1943 m., iš Libijos išstūmus Italijos ir Vokietijos kariuomenes, Kirenaiką ir Tripolitaniją pradėjo valdyti Didžiosios Britanijos, Fesaną – Prancūzijos karinė administracija. Per karą Libija buvo nuniokota.

Libijos karalystė

1949 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sprendimu Libija iki 1952 m. turėjo tapti nepriklausoma. 1950 m. priimta konstitucija. 1951 m. gruodžio 24 d. paskelbta Libijos jungtinės karalystės, kurią sudarė Fezano, Kirenaikos ir Tripolitanijos provincijų federacija, nepriklausomybė. Karaliumi tapo Idris as Sanusis, pasivadinęs Idrisu I.

Tuo metu šalis buvo viena neturtingiausių pasaulio valstybių; tai skatino Idrisą I plėtoti ekonominį ir karinį bendradarbiavimą su didžiosiomis valstybėmis. 1953 m. pasirašyta sutartis su Didžiąja Britanija, 1954 m. – su JAV dėl jų karinių bazių steigimo ir naftos telkinių paieškos Libijoje. Į šalį pradėjo skverbtis užsienio kapitalas. 1954–1964 m. į Libijos ūkį buvo investuota 1,5 mlrd. JAV dolerių. 1955 m. rasti pirmieji naftos telkiniai ir pradėta jos gavyba. Tai sparčiai keitė šalies ūkį ir gyventojų socialinė sudėtį: nyko klajoklinė gyvensena, plėtojosi miestai, ypač Bengazis ir Tripolis, klostėsi nauji visuomenės sluoksniai – darbininkai, inteligentai, verslininkai. Ūkio ir socialinės permainos skatino ir politinius pokyčius: 1963 m. Libija pertvarkyta į unitarinę valstybę, toliau plėtota demokratija, rinkimų teisė suteikta ir moterims. Pajamos iš naftos daugiausia buvo skiriamos pramonei, sveikatos priežiūrai, švietimui ir susisiekimo sistemai plėtoti. Dėl sparčios ūkio plėtros šalyje labai padidėjo darbo jėgos, ypač kvalifikuotos, paklausa. Į Libiją atvyko daug specialistų iš Vakarų ir arabų šalių, daugiausia iš Egipto. ^[1]

Rugsėjo 1-osios perversmas

Ūkio plėtra, socialiniai pokyčiai griovė senąją visuomenės sanklodą. Šalies ūkio pajungimas Vakarų valstybių interesams stiprino nacionalistines nuotaikas. 1969 m. rugsėjo 1 d., pasinaudojusi Idriso I kelione į Turkiją, valdžią paėmė Muamaro al Kadafio vadovaujama slapta karinė organizacija. Šalis pavadinta Libijos Arabų Respublika. Valdžią perėmė Revoliucinis komitetas (pirmininkas M. al Kadafis), Libijos prezidentu tapo M. al Kadafis ir šalyje pamažu įsigalėjo jo autoritarinis režimas. 1970 m. buvo uždarytos užsienio valstybių karinės bazės, konfiskuota žydų ir italų turtas, specialistai europiečiai pakeisti arabų šalių, daugiausia Egipto, specialistais. Uždrausta gaminti alkoholinius gėrimus ir jais prekiauti. Įstaigose leista vartoti tik arabų kalbą. Kaip režimo atrama įkurta Arabų socialistinė sąjunga, vienintelė legali partija, veikusi iki 1977 m.

Nuo 1971 m. pamažu imta nacionalizuoti naftos bendroves. 1973 m. paskelbta kultūrinės revoliucijos programą: kova su biurokratija, naikinamos iš užsienio įvežtos knygos, propaguojančios ateizmą, kapitalizmą ir komunizmą, smerkiama parlamentinė demokratija. Visą tai turėjo pakeisti vadinamoji trečiojo pasaulio teorija, kurioje keliama idėja naujos sistemos, vadinamosios islamiškuoju socializmu, kuris skirtųsi nuo kapitalizmo ir komunizmo. Stiprinta religijos įtaka. 1977 m. priimta nauja konstitucija. Libija pavadinta Libijos Arabų Socialistine Liaudies Džamahirija. 1986 m. ji pervadinta į Didžiąją Libijos Arabų Socialistinę Liaudies Džamahiriją. Pagal konstituciją, Libijos aukščiausia valdžios institucija tapo Visuotinis Liaudies Susirinkimas, kurį sudarė vietinių liaudies susirinkimų ir komitetų atstovai. Valstybės vadovu (faktiškai diktatoriumi) vėl išrinktas M. al Kadafis.

Libijos revoliucija

Vykstant Arabų pavasariui 2011 m. vasario mėn. Bengazyje, Baidoje ir Zintane prasidėjo masiniai antivyriausybiniai protestai prieš Gaddafio režimą. Kai demonstrantai gavo paramą iš policijos ir karinių dalinių Vasario 18 d, užvaldė Bengazį - antrą pagal dydį miestą Libijoje. Reaguojant į tai, vyriausybė pasiuntė elitinius karius į Bengazį. "The New York Times" pranešė, kad "Tai pats kruviniausias susidorojimas Libijoje, pastaraisiais metais".

Kovo 10 d. Prancūzija tapo pirmąja valstybe, kuri pripažino antivyriausybinius sukilėlių - Libijos Nacionalinę pereinamąją tarybą kaip vienintelę šalies atstovę. Taip pat buvo pranešta, kad Prancūzija siunčia ambasadorių į Bengazį. Šalys, kurios pripažįsta Libijos nacionalinę tarybą, gali paskelbti JT Saugumo Taryboje rezoliuciją, kad Libijoje paskelbiama "neskraidymo zoną" ir tai butų kaip draugiškas atsakas į Libijos nacionalinės tarybos prašymą.

Kovo 17 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją balsavimu: 10 už, 5 susilaikę. Rezoliucija skelbia neskraidymo zoną ir "visas reikiamas priemones" civilių gyventojų apsaugai Libijoje.

Netrukus po to, Libijos užsienio reikalų ministras Moussa Koussa pareiškė, kad "Libija nusprendė nedelsiant sustabdyti visas karines operacijas". Tačiau, atakos prieš sukilėlių tvirtoves tebesitęsė.

Kovo 19, prasidėjo neskraidymo zonos įtvirtinimas, kai Prancūzijos kariniai lėktuvai įskrido į Libijos oro erdvę ir pradėjo bombarduoti Libijos kariuomenę. Tą pačią dieną, Prancūzijos lėktuvai sunaikino šarvuotį ir 5 tankus. Jungtinės Valstijos ir Jungtinė Karalystė, naudodamos daugiau nei 110 Tomahawk sparnuotųjų raketų, per operacijas "Odisėjos aušra" ir "Elamy" subombardavo daugiau nei 20 integruotų oro gynybos sistemų.

Birželio 27 d. Tarptautinis Baudžiamasis Teismas išdavė Gaddafio arešto orderį, dėl to, kad Gaddafi asmeniškai dalyvauja planuojant ir įgyvendinant plačiai paplitusias ir sistemingas atakas prieš civilius gyventojus.

Rugpjūčio 22 d. Sukilėlių kovotojai įžengė į Tripolį ir užėmė Žaliąją aikštę. Tuo tarpu M. Gaddafi tvirtino, kad jis vis dar yra Libijoje ir neketina atiduoti valdžios sukilėliams.

Spalio 20 d. LNT pajėgos, Sirto užėmimo metu, sugavo ir nužudė Muammarą Gaddafį.

Literatūra

J. Vright. Libya: a Modern History. London, 1982;
A. Mrozek–Dumanowska. Miediy ascelyzmem a reformacją. Islam w Libii. Warszawa, 1994;
G. Arnold. Qaddafi and the New World Order. London, 1997.
Vandewalle, Dirk J. A history of modern Libya, Cambridge University Press, 2006, ISBN 978-0-521-85048-3