Nigerijos istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šis straipsnis koncentruojasi ties kolonijinės ir nepriklausomos Nigerijos valstybės istorija nuo XIX a. pab. Apie senesnę šios teritorijos istoriją žiūrėkite straipsnius Benino civilizacija, Hausų valstybės, Kanem-Bornu

Benino civilizacija
Noko kultūra
Senieji kultūros židiniai:
Ifė, Nri, Tado, Bonas
XIV-XVII a.:
Benino imperija,
Akanų, Gbe, Jorubų, Igbų, Ibibijų valstybės
Imperijos XVII-XIX a.:
Ašantis, Dahomėja, Ojas, Kalabaras, Aro
Kolonijos XIX-XX a.:
Prancūzijos Vakarų Afrika, Britų Aukso Krantas, Britų Nigerija, Togolandas, Kamerūnas
Nepriklausomybė:
Liberija, Dramblio Kaulo Krantas, Gana, Togas, Beninas, Nigerija, Kamerūnas
Benino civilizacijos regionai:
Grūdų k., Dramblio kaulo k., Aukso k., Vergų k., Jorubalandas, Igala, Idoma, Beninas, Igbolandas, Kalabaras, Aliejaus upės, Bamendos savanos, Dualai

Nigerijos istorija - Afrikos valstybės Gvinėjos įlankos pakrantėje istorija nuo 1884 m. Iš pradžių tai buvo kolonijinė valstybė, o vėliau tapo nepriklausoma valstybe.

Skirtingose Nigerijos teritorijos dalyse dar prieš mūsų erą susiformavo pirmosios aukštos kultūros, klestėjo afrikinės civilizacijos ir egzistavo afrikinės valstybės. Vieningos istorijos ši labai daugiatautė šalis niekada neturėjo, tačiau ją galima dalinti į daugybę istorinių regionų, kurie vystėsi gana atskirai. Juos tikslinga grupuoti į dvi civilizacijas, kurios yra atskirtos taip vadinamos vidurinės juostos (joje mažesnis gyventojų tankumas ir ypač didelė tautinė įvairovė):

• Sahelio civilizacija - šiaurinė Nigerija
  • Hausalendas - hausų tautos gyvenama teritorija šiaurinėje Nigerijoje, kur klestėjo aukšto lygio islamiški miestai-valstybės.
  • Kanem-Bornu - kanūrių, arabų gyvenama teritorija aplink Čado ežerą, kur egzistavo senovinė Sao civilizacija, Kanemas, Bornu.
  • Adamava - ypač daugiatautis regionas rytinėje Nigerijoje (daugiausia Kamerūno teritorijoje), kuriame XIX a. susikūrė musulmoniškas Adamavos emyratas.
• Benino civilizacija - pietinė Nigerija
  • Jorubalandas - jorubų gyvenama pietvakarinė Nigerijos dalis, kur klestėjo smulkios valstybėlės, apie XVII a. susijungusios į galingą vergovinę Ojo imperiją. Jorubų karalystėms giminingos buvo ir Igala, Idoma valstybės.
  • Benino karalystė - binių gyvenama teritorija į vakarus nuo Nigerio upės
  • Igbolandas - igbų gyvenama teritorija į rytus nuo Nigerio upės, kur klestėjo miestų konfederacijos Nri ir Aro konfederacija.
  • Kalabaro karalystė - ibibijų ir jiems giminingų tautų gyvenama teritorija ryčiausioje Nigerijos dalyje.
  • Nigerio delta - mangrovais apaugę pelkynai, kurie buvo apgyvendinti idžų, ir kuriuose egzistavo prekybiniai miestai.

Pagrindinis straipsnis – Britų Nigerija.

Nigerijos pajūrio tautos jau nuo XV a. intensyviai prekiavo su Europos tautomis, kurios ne kolonizavo kraštą, o steigė čia karinius ir prekybinius fortus. Tačiau nuo XIX a. situacija keitėsi. 1861 m. britai užėmė Lagoso miestą, kuris tapo pirmąja kolonija. 1891 m. užimta Nigerio delta, kuri paversta Aliejaus upių protektoratu (vėliau - Nigerio pakrantės protektoratas).

XIX a. pabaigoje Nigerijos teritorijoje pradėjo veikti Karališkoji Nigerio kompanija, kurios tikslas buvo užimti teritorijas Nigerio upės žemupyje ir vidurupyje. Kompanija skverbėsi į krašto gilumą, suformuodama dabartinės Nigerijos teritoriją. 1900 m. kompanija oficialiai atidavė savo teritorijas Britanijai. Šios buvo padalintos į dvi dalis - pietinę Nigerijos dalį sujungus su Nigerio pakrantės protektoratu (1906 m. prijungus ir Lagosą), suformuotas Pietinės Nigerijos protektoratas. Šiaurinės dalys, tuo tarpu, paverstos Šiaurinės Nigerijos protektoratu. Šis dvigubas valdymas, sukurtas atsižvelgiant į krašto skirtingą kultūrą, išsilaikė iki 1914 m., kuomet abu protektoratai sujungti, suformuojant Nigerijos protektoratą.

Per kolonijinį laikotarpį britai nepanaikino vietinių jau susiformavusių institucijų, naudodamiesi vietos valstybėlių karaliais ir emyrais. Šalis administraciškai buvo padalinta į tris dalis, kurių kiekvienoje buvo vykdoma gana skirtinga politika. Musulmoniškoje šiaurėje oficialia kalba tapo hausų kalba, čia britai vengė primesti bet kokią kultūrinę įtaką, bijodami sukilimų. Pietuose, tuo tarpu, buvo sparčiai plečiama krikščionybė.

Prasidėjus Nigerijos nacionalizmui, 1960 m. Britanija Nigerijai suteikė nepriklausomybę. Trijų regionų pagrindu susiformavo trys svarbiausios partijos: NPC (Nigerijos liaudies kongresas, dominuojamas musulmonų hausų), NCNC (Nigerijos piliečių nacionalinė konvencija, dominuojama igbų), AG (veiksmo grupė, dominuojama jorubų). 1963 m. Nigerija paskelbta federaline respublika, išrinktas pirmasis prezidentas.

Tačiau jau 1965 m. rinkimų metu prasidėjo susipriešinimas tarp atskirų tautinių grupių. Hausams sudarius koaliciją su jorubais, igbai buvo nepatenkinti. Tai 1966 m. vedė į karinį perversmą, kuomet į valdžią atėjo igbų karinis lyderis Aguiyi Ironsi. Tais pačiais metais įvykus dar vienam musulmonų vadovaujamam perversmui, į valdžią atėjo Yakubu Gawon, kurio metu pradėtos igbų žudynės. Tai vedė į pilietinį karą, kurio metu igbai, idžai ir ibibijai paskelbė nepriklausomybę nuo Nigerijos, sukurdami Biafros Respubliką. Jos nepriklausomybė pasibaigė 1970 m., ją vėl prijungus prie Nigerijos.

Po dar kelių karinių perversmų po karo, 1977 m. vėl pradėta siekti demokratinio valdymo. Paruošta nauja konstitucija, o 1979 m. paskelbta nauja respublika su prezidentu Šehu Šagari. Tačiau 1983 m. pabaigoje vėl įvyko karinis perversmas, kurio metu į valdžią atėjo musulmonas Muhamadu Muharis. 1985 m. jį nuvertė Ibrahimas Babangida, kuris pasiūlė valstybės gelbėjimo planą ir palaipsninį perėjimą prie demokratinio valdymo.

Trečioji respublika buvo suplanuota 1993 m., ir tam prasidėjo pasiruošimai. 1992 m. įvyko vieni teisingiausių Nigerijos istorijoje rinkimai, kurių metu buvo išrintas jorubų lyderis Abiola. Babangida anuliavo rinkimus, kas sukėlė suirutę šalyje, masines riaušes, o galiausiai leido į valdžią ateiti buvusiam gynybos ministrui Sani Abača. Buvo likviduotos demokratinės institucijos, įvestas tvirtos rankos režimas.

Nepaisant griežtų priemonių, šalyje vyko sukilimai ir streikai, reikalaujantys paleisti įkalintą Abiolą, buvo planuojami nauji kariniai perversmai, kas sukėlė dar griežtesnes valdžios represijas. Šalis smuko į sunkią ekonominę ir politinę krizę.

1998 m. mirus Abačai, į valdžią atėjo Abdulsalami Abubakar, kuris suteikė piliečiams nemažai teisių ir pradėjo pasiruošimus naujai demokratinei respublikai. Rinkimai įvyko 1999 m., naujuoju prezidentu išrinktas Olusegun Obasandžio (Abačos laikais buvo kalinamas). Jo valdymas pabaigė 16 metų karinį režimą, tačiau šalis buvo ekonomiškai nuskurdusi, infrastruktūra sunaikinta, klestėjo korupcija.

Obasandžio atleido daug karininkų, pradėjo gerinti žmogaus teisių situaciją ir planingai kėlė Nigerijos ekonomiką. Nepaisant to, priešiškumas tarp tautų nėra pasibaigęs, ir yra nuolat žymimas žudynių bei riaušių vienoje ar kitoje vietoje.

2007 m. buvo išrinktas naujas prezidentas - Umaru Jar'Adua.