Dominikos Respublika isp. República Dominicana
Vėliava Herbas
Himnas: „Narsieji kiskejiečiai“
Dominikos Respublika žemėlapyje
Valstybinė kalba	ispanų
Sostinė	Santo Domingas
Didžiausias miestas	Santo Domingas
Valstybės vadovai  • Prezidentas  • Viceprezidentė  • -	Luis Abinader Raquel Peña de Antuña -
Plotas  • Iš viso  • % vandens	48 730 km2 (127) 0,7 %
Gyventojų  • 2017  • Tankis	10 766 564 (86) 193,6 žm./km2 (41)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2019 206[1] mlrd. $ (65) 9 646 $ (78)
Valiuta	Dominikos pesas (DOP)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC -4 nėra
Nepriklausomybė Paskelbta Pripažinta	nuo Haičio 1844 m. vasario 27 d.
Interneto kodas	.do
Šalies tel. kodas	1-809, 1-829
Kirčiavimas	Domini̇̀kos Respùblika[2]

Dominikos Respublika (isp. República Dominicana) – valstybė Karibų jūroje, Ispanjolos saloje. Ribojasi su Haičiu, užimančiu vakarinę salos pusę.

Dominikos Respublikos ekonomika devinta pagal dydį tarp Lotynų Amerikos ir antra pagal dydį tarp Karibų ir Centrinės Amerikos šalių. Nors seniau garsėjusi cukraus gamyba, šiuo metu didžiausią ekonomikos dalį sudaro paslaugų ekonomika. Nors ir labai išvystytos telekomunikacinės sistemos, šalį vargina nedarbo lygis, valdžios korupcija, nenuoseklus elektros energijos tiekimas, socialinės nelygybės sąlygotos problemos.

Karibų istorija
Aravakai, Karibai
Ispanijos Vakarų Indijos
Indijų vicekaralystė > Santo Domingo audiencija
Kitų šalių Vakarų Indijos:
Prancūzijos, Nyderlandų, Danijos, Švedijos, Kuršo, Britų, Portugalijos, Moskitų Krantas, Britų Hondūras, Prancūzų Gviana, Britų Gajana, Nyderlandų Gajana
Dabartiniai politiniai junginiai:
CARICOM, Kuba, Dominikos Respublika, Gvadelupė, Martinika, BES salos, Aruba, Kiurasao, Sint Martenas, Puerto Rikas, JAV Mergelių salos

Pagrindinis straipsnis – Dominikos Respublikos istorija.

Apie VI a. vid. į Espanjolos salą atsikraustė aravakų gentis tainai, išstūmę ligtolinius gyventojus. Iki XV a. didžiąją dalį Karibų salų užėmė karibai ir privertė tainus traukti į Espanjolą. 1492 m. gruodžio 5 d., savo pirmosios kelionės į Ameriką metu, salą pasiekė Kristupas Kolumbas. Jis salą paskelbė Ispanijos karūnos valda ir pavadino La Española. 1496 m. Kristupo brolis Bartolomėjus Kolumbas saloje įkūrė Santo Domingo miestą – pirmą nuolatinę europiečių gyvenvietę Naujajame pasaulyje. Sala (Santo Domingo generalkapitonija) tapo placdarmu tolesnėms ispanų ekspedicijoms po Ameriką. Indėnai tainai greitai išnyko dėl europiečių atneštų ligų, sunkių darbo sąlygų plantacijose, ginkluotų konfliktų, todėl atvežta daug vergų iš Afrikos.

Ispanijai užkariavus plačias žemes Amerikos žemyne, Karibų saloms skirta mažai dėmesio, todėl jose pradėjo kurtis anglų, prancūzų piratai. Prancūzų bukanieriai užėmė vakarų Espanjolą, ir 1697 m. Reisveiko sutartimi Ispanija tą salos dalį atidavė Prancūzijai. Iš jos susidarė Sen Domingo kolonija (dab. Haitis).

1795 m. Bazelio sutartimi Prancūzijai atiteko visa Espanjolos sala. Tuo pasinaudoję, Sen Domingo vergai, vadovaujami Tuseno Luvertiūro surengė sukilimą prieš prancūzus. 1801 m. jie užėmė Santo Domingą ir perėmė salos kontrolę. Prancūzai nesėkmingai bandė sukilimą numalšinti, bet 1804 m. Sen Domengas pasiekė nepriklausomybę, buvo įkurtas Haitis. Likusioji salos dalis vėl grįžo prancūzams. 1808 m. Santo Domingo kolonijos gyventojai, padedami Ispanijos, Britanijos ir Haičio, surengė sukilimą ir grąžino salą Ispanijos valdon. Kolonijoje augo nepriklausomybės siekis ir 1821 m. José Núñez de Cáceres paskelbė Ispanų Haičio Respubliką. Jis siekė šalį sujungti su Didžiąja Kolumbija, tačiau po kelių savaičių Haičio kariai, vadovaujami Jean Pierre Boyer, įsiveržė ir užėmė šalį.

Santo Dominge augo nepasitenkinimas Haičio valdžia, bet užsienio pagalbos kviestis nenorėta. 1833 m. Chuanas Pablas Duartė, Fransiskas del Rosarijus Sančesas ir Matijasas Ramonas Melja įkurė slaptą draugiją La Trinitaria, kuri siekė nepriklausomybės. Užsitikrinę gyventojų paramą, 1844 m. jie paskelbė Dominikos Respublikos nepriklausomybę. 1849 m. haitiečiai buvo galutinai išstumti iš Dominikos.

1861 m. diktatoriumi tapęs Pedro Santana perdavė šalį Ispanijai, siekdamas išvengti naujų Haičio antpuolių. Tas sukėlė didelį pasipriešinimą, ir kilo karas. Dominikiečius parėmė Haitis, bijodamas Ispanijos įsigalėjimo pašonėje. 1865 m. Ispanija atsitraukė, tačiau šalyje neramumai tęsėsi, vyko kova dėl valdžios, represijos. Prezidentas Buenaventura Baesas siekė, kad Dominika būtų prijungta prie JAV ir taptų jos valstija, tačiau šis planas nebuvo įgyvendintas. Visą XX a. pradžią politinis nestabilumas ir ekonominės krizės žlugdė šalį, JAV dažnai kišosi į šalies vidaus reikalus, ypač siekdama, kad Dominikoje neįsitvirtintų Europos valstybių interesai. 1930 m. Dominikos Respublikos vadu tapo Rafael Trujillo. Jo režimas pasižymėjo brutaliu ir nuožmiu oponentų naikinimu, asmenybės kultu, tačiau tuo metu šalis pasiekė ekonominio klestėjimo laikotarpį. Jo vardu pervadinta sostinė, daug miestų, statyti jo paminklai. 1937 m. Truchiljo nurodymu buvo išžudyta apie 35 tūkst. šalyje gyvenusių haitiečių. Nepaisant to, JAV nuosekliai rėmė Truchilją.

1961 m. Truchiljas buvo nuverstas, 1963 m. surengti nauji rinkimai. Vėliau ilgai šalį valdė buvęs Truchiljo patikėtinis Choakinas Balageras.

Pagrindinis straipsnis – Dominikos Respublikos politinė sistema.

Dominikos Respublika yra atstovaujamosios demokratijos respublika. Yra trys valdžios šakos: įstatymų leidybos, teisinė ir vykdomoji. Šalies prezidentas atstovauja vykdomąją valdžią, pasirašo įstatymus, išleistus Kongreso, sudaro ministrų kabinetą, yra karo pajėgų vadas. Prezidentas ir viceprezidentas renkami 4 metų kadencijai tiesioginiuose rinkimuose. Įstatymų leidžiamąją valdžią sudaro 32 narių Senatas ir 178 narių Atstovų rūmai. Aukščiausiąją teisinę valdžią sudaro 16 narių Aukščiausiojo Teismo taryba.

Pagrindinis straipsnis – Dominikos Respublikos provincijos.

Dominikos Respublika administraciškai padalinta į 31 provinciją, o sostinė sudaro nacionalinę apygardą. Provincijos savo ruožtu skirstomos į savivaldybes. Dominikos Respublika taip pat skirstoma į istorinius-geografinius regionus: Šiaurė arba Sibao, Pietvakariai (sudaro Valdesija, El Valjė, Enrikiljas) ir Pietryčiai (sudaro Osama, Higuamas, Juma).

Pagrindinis straipsnis – Dominikos Respublikos geografija.

Dominikos Respublika įsikūrusi rytinėje antros pagal dydį Didžiųjų Antilų salos Espanjolos dalyje. Ji dalijasi salą su Haičiu maždaug 2:1 santykiu. Visos šalies plotas yra 48 442 km², tai antra pagal dydį šalis Antilų salose, po Kubos. Šalies sostinė ir didžiausia metropolinė zona, Santo Domingas, įsikūręs pietinėje pakrantėje.

Dominikos Respublikai priklauso daug smulkių salelių ir rifų, išsibarsčiusių aplink Espanjolą. Dvi didžiausios salos netoli kranto yra Saona ir Beata. 100–200 km į šiaurę nuo Espanjolos yra trys didelės seklumos, kurios geografiškai yra pietryčių Bahamų tęsinys: Mučoro sekluma, Navidado sekluma ir Sidabro sekluma. Į jas Dominikos Respublika oficialiai pareiškusi pretenzijas.

Šalies žemyninė dalis turi keturis svarbius kalnynus. Toliausiai šiaurėje driekiasi Šiaurinė Kordiljera, kuri tęsiasi nuo šiaurės vakarų pakrantės miesto Monte Kristi, esančio netoli Haičio sienos, iki Samanos pusiasalio rytuose ir eina lygiagrečiai su Atlanto vandenyno pakrante. Aukščiausia dalis yra Centrinė Kordiljera. Ji palaipsniui driekiasi į pietus ir pasibaigia šalia Asua miesto, Karibų jūros pakrantėje. Centrinėje Kordiljeroje yra keturios aukščiausios viršūnės Karibuose: Duartė (3098 m), La Pelona (3094 m), La Rukilja (3049 m) ir Piko Jakė (2760 m).

Šalies pietinėje dalyje, į pietus nuo Centrinės Kordiljeros, yra dvi kitos sritys – Siera de Neiba, ir Siera de Bahorukas. Yra ir kitų, nedidelių kalnų masyvų, tokių kaip Rytų Kordiljera, Siera Martin Garsija, Siera de Jamasa ir Siera de Samana.

Tarp vidurio ir šiaurės kalnų yra derlingas Sibao slėnis. Šiame pagrindiniame slėnyje yra Santjago miestas ir daugelis šalies žemės ūkio sričių. O mažiau produktyvus yra pusiau sausringas San Chuano slėnis, į pietus nuo centrinės Kordiljeros. Dar sausringesnis yra Neibos slėnis, įsiterpęs tarp Siera de Neibos ir Siera de Bahoruko. Enrikilijo baseinas yra žemiau jūros lygio, su karšta, sausa, panašia į dykumą aplinka. Yra ir kitų mažesnių slėnių, tokių kaip Konstansa, Charabakoa, Vila Altagrasija ir Bonao.

Karibų jūros pakrantės lyguma yra didžiausia lyguma Dominikos Respublikoje. Kita didelė lyguma yra Asua lyguma. Keletas kitų mažų pakrantės lygumų yra šiaurinėje pakrantėje ir Pedernaleso pusiasalyje.

Keturios pagrindinės upės surenka vandenį iš daugelio Dominikos Respublikos kalnų. Jakė del Nortė yra ilgiausia ir svarbiausia Dominikos upė. Ji plukdo vandens perteklių žemyn nuo Sibao slėnio ir įteka į Monte Kristi įlanką šiaurės vakaruose. Junos upė aprūpina Vega Realį ir įteka į Samanos įlanką šiaurės rytuose. San Chuanas įteka į Jake del Surą, kuri įteka į Karibų jūrą pietuose. Artibonitas yra ilgiausia Espanjolos upė ir teka į vakarus per Haitį.

Yra daug ežerų ir pakrančių lagūnų. Didžiausias ežeras yra druskingas Enrikilijo ežeras, telkšantis 40 metrų žemiau jūros lygio (žemiausias taškas Karibuose). Kiti svarbūs ežerai yra Rinkono lagūna (gėlavandenis) ir Ovjedo lagūna (sūravandenis).

Drėgnuose kalnų šlaituose auga drėgnieji tropiniai miškai su vertingomis medžių rūšimis, aukštai kalnuose – pušynai. Sausringesnėse srityse auga lapus metančių medžių miškai, savanos, krūmynai. Įsteigta keletas nacionalinių parkų (Los Haitisų, Charagvos, Monte Kristi ir kt.).

Klimatas tropinis pasatinis. Vidutinė mėnesio oro temperatūra lygumose yra 25–27 °C, kalnuose – 18 °C. Karštomis vasaros dienomis slėniuose oras gali įkaisti iki 40 °C, o žiemą kalnų viršūnėse nukristi iki 0 °C. Kritulių kiekis – 1000–2000 mm per metus (Neibos slėnyje tik 350 mm, Rytų Kordiljeroje iki 2740 mm), lietingesnis laikotarpis trunka nuo gegužės iki spalio. Dažni uraganai (dažniausiai tarp rugpjūčio ir spalio, pietinėje pakrantėje).

Santo Domingo klimatas
Mėnuo	Sau	Vas	Kov	Bal	Geg	Bir	Lie	Rgp	Rgs	Spa	Lap	Gru	Metinis
Vid. temperatūra °C	24	24	25	26	26	27	27	28	27	27	26	25	26
Krituliai mm	58	42	51	79	176	162	158	160	170	162	116	61	1 395
Duomenys: Dominikos Respublikos klimatas, Santo Domingas[3]

Pagrindinis straipsnis – Dominikos Respublikos ekonomika.

Šalies ūkis remiasi žemės ūkiu. Nepaisant to, kad cukranendrės yra pagrindinis žemės ūkio produktas, cukraus produkcija pastaraisiais metais krito. Kiti žemės produktai yra kava, medvilnė, kakava, tabakas, ryžiai. Šaliai svarbi kasybos pramonė, joje randama nikelio, boksitų, aukso, sidabro. Ekonomikai svarbus turizmas, kuriame dirba didžiausia dalis šalies darbo jėgos. Pagrindiniai šalies mainų partneriai yra JAV, Meksika, Kolumbija.

Pagrindinis straipsnis – Dominikos Respublikos demografija.

Bendras gyventojų skaičius Dominikos Respublikoje pagal 2007 m. Jungtinių tautų skaičiavimus siekė 9 760 000, kuris užima 82 vietą pagal gyventojų skaičių iš 193 pasaulio valstybių. Tais pačiais metais maždaug 5 % šalies gyventojų buvo daugiau kaip 65 metų amžiaus, o 35 % gyventojų buvo jaunesni nei 15 metų amžiaus. Šioje šalyje 2007 metais 103 vyrams teko 100 moterų. Pagal JT, metinis gyventojų skaičiaus augimas 2006–2007 m. buvo 1,5 %, numatomas gyventojų skaičius 2015 m. – 10 121 000.

Dominikos vyriausybė apskaičiavo, kad gyventojų tankumas 2007 m. buvo 192 gyv./km², o 63 % gyventojų gyvena miesto zonose. Pietų pakrančių lygumos ir Sibao slėnis yra tankiausiai apgyvendintos vietovės visoje šalyje. Sostinė, Santo Domingas, turėjo 3 014 000 gyventojų 2007 m. Kiti svarbūs miestai Santjago de los Kabaljerosas (pop. 756 098), La Romana (pop. 250 000), San Pedro de Makorisas, San Fransisko de Makorisas, Puerto Plata, La Vega. Pagal Jungtines Tautas, miestų gyventojų skaičiaus augimas 2000–2005 m. buvo 2,3 %.

Etninėje Dominikos Respublikos gyventojų rasinėje sudėtyje yra apie 16 % baltaodžių, 73 % mišrios rasės žmonių bei apie 11 % juodaodžių. Mišrūs šalies gyventojai yra didelis susimaišiusių baltųjų ir juodaodžių, bei mažesne dalimi tainų rasių palikimas. Pagal publikuotus 2010 metais tyrimus, nustatyta, kad 70 % Dominikos Respublikos gyventojų turi afrikiečių ir 15 % tainų genus. Taip pat šalyje yra didelė haitiečių mažuma bei mažesnė, bet taip pat reikšminga rytų azijiečių (daugiausia etninių kinų ir japonų) mažumos. Kitas etnines grupes šalyje sudaro iš Artimųjų Rytų ir Europos kilę žmonės (daugiausia libaniečiai, palestiniečiai ir Sirijos imigrantų palikuonys), ispanai, Vokietijos žydai, sefardai žydai, vokiečiai, italai, Šveicarijos išeiviai, portugalai, britai, olandai, danai, vengrai, prancūzai, airiai, korsikiečiai bei amerikiečiai.

Dominikos Respublikoje yra 95,2 % krikščionių, įskaitant 88,6 % katalikų ir 4,2 % protestantų. Naujausia, bet nedidelio masto imigracija ir prozelitizmas (pastangos atversti į kitą religiją), atnešė į šalį kitų religijų. Šiuo metu 2,2 % visų Dominikos respublikos gyventojų yra spiritistai, 0,1 % – budistai, 0,1 % – Bahajų tikėjimo, 0,02 % – musulmonai, 0,01 % – judėjai ir 0,1 % – Kinijos liaudies religijų atstovai.

Tauta turi du šventus globėjus: „Nuestra Señora de la Altagracia“ yra Dominikos tautos globėja ir „Nuestra Señora de las Mercedes“ yra Dominikos Respublikos globėja.

Katalikų bažnyčia pradėjo prarasti populiarumą XX a. pr., šalyje ėmė daugėti protestantų. Truchilijo valdymo laikais bažnyčiai taikytos represijos. Judaizmas atsirado Dominikos Respublikoje XX a. vid. Antrojo pasaulinio karo metu, grupė žydų, išsigelbėję nuo Vokietijos nacių, pabėgo į Dominikos Respubliką ir įkūrė Sosua miestą. Jis iki šiol liko žydų centru.

Pradinis mokymas yra oficialiai nemokamas ir privalomas vaikams nuo 5 iki 14 metų, tačiau tie, kurie gyvena izoliuotose vietovėse, turi ribotas galimybes gauti išsilavinimą. Pagrindinio ugdymo diplomas, vadinamas bachillerato (vidurinės mokyklos diplomas), yra įteikiamas, kai baigiama dvejų metų tarpinė mokykla ir ketverių metų vidurinis kursas. Palyginti nedaug moksleivių, gaunančių mažas pajamas, pavyksta pasiekti šį lygį, dėl finansinių sunkumų ir apribojimų dėl vietos. Dauguma turtingesnių moksleivių lanko privačias mokyklas, kurios dažnai yra remiamos religinių institucijų. Kai kurios viešos ir privačios profesinės mokyklose yra prieinamos, ypač žemės ūkio srities, tačiau jas taip pat pasiekia tik nedidelė dalis gyventojų.

Pagrindinis straipsnis – Dominikos Respublikos kultūra.

Dominikos Respublikos, kaip ir kaimyninių ispaniakalbių Karibų šalių, kultūrą galima laikyti ispanų kolonistų, Afrikos vergų ir Taíno vietinių kultūrų derinio rezultatu. Šių kultūrų elementai labiausiai pasireiškia šalies virtuvėje, šeimos struktūroje, religijoje ir muzikoje.

• Dominikos Respublikos ryšiai
• Dominikos Respublikos transportas
• Dominikos Respublikos karinės pajėgos
• Dominikos Respublikos tarptautiniai santykiai
• Dominikos Respublikos šventės

Vikiteka: Dominikos Respublika – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Dominikos Respublika

Dominikos Respublika – kelionių gidai, susiję su straipsniu

Bendros nuorodos:

• Dominican Republic Vacations (tripadvisor.co.uk)
• Go Dominican Republic (godominicanrepublic.com)^{[neveikianti nuoroda]}
• Discover Paradise DR (facebook.com)
• Dominican Republic (cia.gov) Archyvuota kopija 2016-02-13 iš Wayback Machine projekto.
• Dominican Republic country profile (bbc.co.uk)

Žemėlapiai:

• Dominikos Respublikos fizinis žemėlapis
• Dominikos Respublikos administracinis žemėlapis
• Dominikos Respublikos geografinė vieta Karibų jūros regione (maps.google.co.uk)

Laikas ir orai:

• Santo Domingo laikas (timeanddate.com)
• Dominikos Respublikos orai (maps.google.co.uk)