1492 m. Kristupas Kolumbas išsilaipino Kubos saloje ir paskelbė ją Ispanijos karalystės dalimi. Kuba liko ispanų valdžioje iki ispanų-amerikiečių 1898 m. karo galo. 1902 m. JAV pripažinimo Kubos nepriklausomybę. Nuo 1953 iki 1959 m. Kuboje įvyko Kubos revoliucija ir buvo pašalinta Fulgensijaus Batistos diktatūra ir pakeista vienpartine komunistine santvarka. Kiek veliau Fidelis Kastro sukūrė naują valdžią. TSRS subyrėjimas skaudžiai paveikė Kubos ekonomiką. 2008 m. Fidelis Kastro atsistatydino išbuvęs 49 metus valdžioje, o jį pakeitė brolis Raulis Kastro. Kuba yra viena nedaugelio pasaulio valstybių, kurios konstitucijoje pabrėžiama komunistų partijos, kaip vienintelės šalies politinės partijos, reikšmė ir galia. Dabartinė Kubos valdžia laikoma autoritarine; žmogaus teisių padėtis saloje prastėja nuo 2018 m.[1]Reporteriai be sienų Kubą yra įvardinę kaip vieną iš labiausiai suvaržytos spaudos šalių.[2][3] Kita vertus, Kuba 2022 m. rugsėjo 25 d. referendumu įteisino tos pačios lyties asmenų santuokas ir leido homoseksualioms poroms įsivaikinti ir LGBT teisių užtikrinimo srityje yra laikoma viena progresyviausių Lotynų Amerikos valstybių.[4]
Kuboje gyvena daugiau kaip 11 milijonų žmonių ir sala yra pati didžiausia plotą ir antra didžiausia pagal gyventojų skaičių po Haičio Karibuose. Jos kultūra remiasi aborigenų, ispanų, Afrikos vergų ir JAV kultūra. Kultūriškai Kuba yra Lotynų Amerikos dalis.[5]
Šalyje aukštas Žmogaus socialinės raidos indeksas. Kuboje yra 99,8 % raštingumo lygis, naujagimių mirtingumas žemesnis už kai kurias išsivysčiusias šalis, vidutinė gyvenimo trukmė – 77 metai.
Kuba buvo apgyvendinta Amerikos čiabuvių, kuriuos ispanai vadino aravakais. Šių čiabuvių protėviai atkeliavo iš žemyninės Šiaurės, Pietų ir Centrinės Amerikos dalių.
Ispanų kolonizacija
Po pirmojo išsilaipinimo Guanahanio saloje 1492 m. spalio 12 d., Kristupas Kolumbas išsilaipino Kubos šiaurės rytų pakrantėje spalio 27 d. Jis paskelbė Kubos salą Ispanijos karalystės dalimi ir ją pavadino Isla Juana. 1511 m. netoli Barakoa buvo įkurtas pirmasis ispanų miestas, o vėliau ir kiti miestai, tarp jų ir būsimoji sostinė San Kristobal de la Havana, kuri buvo įkurta 1515 m. Ispanai pavergė daugiau nei 100 000 žmonių, kurie atsisakė priimti krikščionybę, ir privertė juos ieškoti aukso. Per kelis dešimtmečius vietiniai čiabuviai buvo visiškai išnaikinti dėl europiečių atvežtų ligų, įskaitant vėjaraupius ir tymus.
Ilgiau nei 400 metų (1511–1898 m.) Kuba buvo Ispanijos kolonija, kurios ekonomika buvo paremta ūkininkavimu, kasyba ir tabako, cukraus ir kavos eksportu į Europą, o vėliau – į Šiaurės Ameriką. Didžiausia darbą atliko Afrikos vergai.
1817 m. saloje gyveno 630 980 žmonių, iš kurių 291 021 baltaodis, 115 691 laisvasis juodaodis ir 224 268 juodaodžiai vergai.
Nepriklausomybės karai
1820 m., kai Ispanijos imperijos dalys sukilo ir kūrė naujas valstybes, Kuba išliko ištikima Ispanijai. Nors sukilimas buvo planuojamas, Ispanijos karūna suteikė Kubai titulą „La Siempre Fidelísima Isla“ (Visada ištikimiausia sala). Ši ištikimybė buvo iš dalies dėl to, kad Kubos prekiautojai buvo priklausomi nuo Ispanijos prekybos srityje, troško apsaugos nuo piratų, bijojo vergų sukilimo ir nerimavo dėl augančios JAV karinės galios.
Dešimties metų karas
Siekiant išsivaduoti iš Ispanijos, buvo surengtas 1868 m. sukilimas, kuriam vadovavo Karlosas Manuelis de Kaspedė. K. M. de Kaspedė, kuris buvo cukraus plantatorius, išlaisvino savo vergus, kad jie jį remtų kovoje už laisvą Kubą. 1868 m. gruodžio 27 d. jis išleido įstatymą, kuris smerkė vergovę salos teorijoje, bet leido vykdyti ją praktikoje, ir garantavo vergams laisvę, jeigu jie stojo į kariuomenę. 1868 m. maištas tęsėsi kelerius metus ir buvo pavadintas Dešimties metų karu. JAV nepripažino naujos Kubos valdžios, nors dauguma Europos ir Lotynų Amerikos valstybių ją pripažino. 1878 m. pasirašytas Zanchono paktas, kuris nurodė, kad Ispanija turi leisti Kubai pačiai tvarkyti savo reikalus. 1879–1880 m. Kubos patriotas Kalikstas Garsija bandė pradėti dar vieną karą, bet nesulaukė paramos.
Laikotarpis tarp karų
Kuboje klestinti cukraus pramonė naudojosi vergais iki XIX a. pab. 1868 m. Kuba pagamino 720 250 tonų cukraus, t. y. daugiau nei 40 % cukraus, tais metais patekusio į pasaulio rinką. Vergovė klestėjo Kuboje, nors kitose šalyse ji jau buvo panaikinta. Kuboje ji buvo pradėta naikinti XIX a. pab. ir baigėsi 1880 m.
1895 m. karas
Ištremtas revoliucionierius Chosė Marti 1892 m. Niujorke įkūrė Kubos revoliucionierių partiją, kurios tikslas buvo galutinai išvaduoti Kubą iš Ispanijos valdžios. 1895 m. Ch. Marti nukeliavo į Montekristą ir Santo Domingą. Karas prieš Ispanijos armiją prasidėjo 1895 m. vasario 24 d., bet Ch. Marti pasiekė Kubą tik balandžio 11 d. Jis žuvo 1895 m. gegužės 19 d. Dos Rioso mūšyje. Jo mirtis įamžino jį kaip Kubos nacionalinį didvyrį.
Ispanijos 200 000 karių armija buvo žymiai didesnė už mažą ir prastai ginkluotą sukilėlių armiją, kuri naudojo sabotažą ir partizanines taktikas. Ispanai pradėjo represijas. Kubos karinis gubernatorius suvarė vietinius gyventojus į „sustiprintus“ miestus, kurie dažnai vadinami XX a. koncentracijos stovyklų prototipais. Nuo 200 000 iki 400 000 civilių žuvo nuo bado ir ligų, aukų skaičių patvirtino Raudonasis kryžius.
Nepriklausomybė (1902–)
Po Ispanijos ir Amerikos karo 1898 m. Ispanija ir JAV pasirašė Paryžiaus sutartį, pagal kurią Ispaniją už 20 mln. JAV dolerių perleido Puerto Riką, Filipinus ir Guamą Jungtinėms Amerikos Valstijoms, o Kuba tapo Jungtinių Valstijų protektoratu. 1902 m. gegužės 20 d. Kuba įgijo nominalią nepriklausomybę nuo JAV kaip Kubos Respublika. Pagal naująją Kubos konstituciją JAV pasiliko teisę kištis į Kubos vidaus reikalus, diktuoti Kubai finansinę ir užsienio politiką. Priėmus Plato pataisą, JAV Kuboje išsinuomojo Gvantanamo įlankos karinio jūrų laivyno bazę.
Po ginčytinų rinkimų 1906 m. pirmasis prezidentas Tomas Estrada Palma susidūrė su ginkluotais maištininkais, vadovaujamais nepriklausomybės karo veteranų. Šie buvo nugalėję menkas vyriausybės pajėgas, tačiau įsikišo JAV okupuodamos Kubą ir trejiems metams gubernatoriumi paskirdama Čarlzą Edvardą Magūną. Galop 1908 m. prezidentu išrinktas Chosė Migelis Gomesas, atkurta savivalda, tačiau JAV kišimasis išliko.
1924 m. prezidentu išrinktas Cherardas Mačiadas. Jam valdant ženkliai augo turizmas, buvo nuolat statomi amerikiečiams priklausantys viešbučiai ir restoranai. Turizmo bumas paskatino azartinių lošimų ir prostitucijos sektorių augimą Kuboje. Tačiau 1929 m. kilusi Didžioji depresija smarkiai smogė Kubos cukraus sektoriui. Šalyje prasidėjo politiniai neramumai, o jų įkandin – represijos. Kubos prezidentas Mačiadas darėsi vis nepopiliaresnis, prasidėjo cukraus pramonės darbuotojų sukilimai, o armijos maištas 1933 m. privertė Mačiadą bėgti į užsienį. Jį pakeitė Karlosas Manuelis Sespedesas y Kesada. Po mėnesio seržamtas Fulgensijus Batista nuvertė Sespedesą.[6] 25-erius metus Kubą valdė Batista, nors oficialiai valdydavo kiti, jo marionetiniai, prezidentai. Po to, kai 1952 m. rinkimuose Batista patyrė pralaimėjimą, jis suorganizavo karinį perversmą, po kurio sugrįžo į valdžią, sustabdė 1940 m. konstituciją ir atšaukė daugumą politinių laisvių. 1956 m. Kuboje vėl ėmė bręsti politiniai neramumai. 1958 m. JAV parėmė Liepos 26-osios judėjimą spausdama Batistą atsistatydinti ir paskelbdama ginklų embargą. Taip į valdžią atėjo Fidelis Kastro.
Kuba yra vienpartinė socialistinė valstybė, kurioje konstituciškai ir praktiškai valdžios monopolis yra komunistų partijos rankose. Šalį nuo 1959 iki 2008 m. valdė Fidelis Kastras, pirma kaip premjeras, o nuo 1976 iki 2008 m. – kaip valstybės ir ministrų tarybų prezidentas. Jis taip pat buvo komunistų partijos pirmasis sekretorius bei karo pajėgų vadas. Atsistatydinus Fideliui Kastro, prezidento postą užėmė jo brolis, kol vėliau valdžia buvo perduota su Kastro šeima nesusijusiam komunistų partijos nariui.
Kubos parlamente (Assemblea Nacional del Poder Popular) dirba 609 nariai, renkami penkerių metų kadencijai. Kandidatai nebūtinai yra partijos nariai, juos siūlo socialinės ir politinės organizacijos (Komunistų partija pagal konstituciją negali siūlyti kandidatų).
Kuba vienintelė socialistinė valstybė Šiaurės ir Pietų Amerikoje. 1962 m. šioje saloje prie pat JAV, Tarybų Sąjunga, atsakydama į JAV raketų dislokavimą 1961 m. Turkijoje, dislokavo vidutinio nuotolio raketas, todėl kilo Karibų krizė. Kuba buvo smarkiai priklausoma nuo Tarybų Sąjungos, nes ši ją visokeriopai šelpė ir buvo pagrindinė prekybos partnerė. Žlugus Tarybų Sąjungai, nutrūko degalų tiekimas, Kubai iškilo ekonominių sunkumų.
Kubos užsienio politika pastarąjį šimtmetį stipriai mainėsi priklausomai nuo pasaulio įvykių ir kitų aplinkybių. Valdant diktatoriui Fulgencijui Batistai, santykiai tarp JAV ir Kubos buvo itin glaudūs. Tuo tarpu po Kubos revoliucijos išsivystė itin glaudūs ryšiai su TSRS ir dramatiškai sublogo santykiai su JAV, kol 1961 m. išvis buvo nutraukti. Perestroikos metu ėmus mažėti TSRS paramai, o ypač po TSRS subyrėjimo ir Šaltojo karo pabaigos šalis tapo labai izoliuota. Tačiau XX a. dešimtajame dešimtmetyje šalis ėmė atsiverti ir megzti glaudesnius santykius su Pietų Amerikos valstybėmis, ypač su Venesuela, išrinkus Hugo Čavezą ir Bolivija. Santykiai su JAV išlieka įtempti, nors valdant Barakui Obamai būta pagerėjimo, 2015 m. atkurti diplomatiniai santykiai. Kuba palaiko labai draugiškus santykius su Kinija ir Rusija. Kuba formalius diplomatinius santykius yra užmezgusi su 160 valstybių, yra suteikusi civilinę paramą medikais daugiau nei 20 šalių.[7]
Lietuva paskutinė tarp Baltijos šalių užmezgė diplomatinius santykius su Kuba – tik 2013 m. rugsėjo 26 d. Kuba Lietuvos nepriklausomybę pripažino dar 1991 m. rugsėjo 9 d. Manoma, kad pirmieji lietuviai į Kubą atvyko XX a. pradžioje, daugiausiai iš JAV. Tarpukariu Kuba buvo pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Buvo mėginimų užmegzti diplomatinius santykius, tačiau to padaryti nepavyko. Kubos ambasadoriai Lietuvai reziduoja Suomijoje, o Lietuva savo akredituotų ambasadorių Kubai neturi.
Nuo 1975 m. iki maždaug 1989 m. stipri TSRS karinė pagalba leido Kubai sustiprinti kariuomenę. Kubai netekus Tarybų Sąjungos paramos, sumažėjo ir Kubos karinės pajėgos nuo 235 000 (1994 m.) iki maždaug 60 000 (2003 m.) Kubos Vyriausybė karinėms išlaidoms išleidžia 2,9 % BVP (2018 m. duomenys).[8] Tai gerokai mažiau nei 1985 m., kai karinės išlaidos viršijo 10 % BVP.[9] Dabartinis Revoliucinių karinių pajėgų (FAR) vadas yra šalies prezidentas Migelis Diasas Kanelis.
Kuba driekiasi iš rytų į vakarus apie 1 260 km, o jos plotis plačiausioje vietoje – 191 km. Nuo žemyninės JAV dalies ją skiria Floridos sąsiauris, o nuo Espanjolos – Vėjų sąsiauris. Artimiausia Kubos kaimynė Jamaika yra už 139 km. Kubos kranto linijos ilgis – 3 735 km, nes ji labai vingiuota, su šimtais rifų, įlankų ir pusiasalių. Kubai dar priklauso didelė Chuvantido sala ir šimtai mažyčių salelių.
Kuba nėra tokia kalnuota kaip gretimos Didžiosios Antilų salos, kalvotas maždaug ketvirtadalis šalies paviršiaus. Pietryčiuose driekiasi Siera Maestros kalnai. Kitur vyrauja lygumos. Kuba – klintinės platformos, giminingos klintinėms Jukatano pusiasalio (Meksika), Floridos ir Bahamų sritims, dalis. Didžiausia šalies upė Kautas teka iš vakarų į rytus, 20 km šiauriau Bajamo. Tačiau Kautu gali plaukioti tik mažos valtelės.
Kubos ekonomika paremta socialistiniais principais. Šalyje beveik visa ekonomika grindžiama planinės ekonomikos pagrindu. Didžiąją dalį gamybos valdo Kubos Vyriausybė ir didžioji dalis Kubos gyventojų dirba valstybiniame sektoriuje. Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad vis daugiau gyventojų ima dirbti privačiame sektoriuje. Pavyzdžiui, 2000 m. viešajame sektoriuje dirbo 77,5 % gyventojų, o privačiame – 22,5 %, palyginus 1981 m., atitinkamai 91,8 ir 8,2 %.
Kapitalo investicijos Kuboje yra apribotos. Norintieji investuoti Kuboje, privalo gauti Kubos Vyriausybės sutikimą. Kubos Vyriausybė taip pat nustato prekių ir paslaugų kainas ir produktų racionus gyventojams. Kuboje veikia kortelinė maisto produktų paskirstymo sistema. Tokia ekonomikos sistema laikoma neveiksminga.
XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje žlugus Tarybų Sąjungai, Kuba neteko finansinės paramos. Prieš Tarybų Sąjungos žlugimą, Kuba priklausė nuo Maskvos malonės, nes Kubai Tarybų Sąjunga buvo rinka cukrui, o Tarybų Sąjunga Kubai pastoviai tiekė naftą ir kitus energetikos produktus. Žlugus šiems ekonominiams ryšiams, Kubos ekonomiką ištiko krizė. 1992 m. JAV sustiprino prekybos apribojimus su Kuba, todėl gyvenimo lygis saloje labai suprastėjo. Siekdama sumažinti šalyje kilusį badą, Kubos vyriausybė ėmė vykdyti ūkio reformas. Šalyje buvo panaikinti tam tikri verslo apribojimai. Pirmiausiai buvo leista gyventojams patiems sau sukurti darbo vietas (buvo leista kurti tam tikro lygio ekonominius vienetus, panašius į individualias įmones prekyboje ir gamyboje), imta skatinti turizmą ir leista versle naudoti JAV dolerius.
Turizmas Kuboje imtas skatinti XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje, siekiant padėti šaliai pakilti iš ekonominės krizės ir sustiprinti šalies ekonomiką. Vos po kelerių metų, jau 1996 m. gaunamos konvertuojamos valiutos pajamos iš turizmo viršijo gaunamas pajamas iš cukrausverslo. Per 10 metų Kuba tris kartus padidino savo dalį Karibų jūros šalių turizmo rinkoje. 2003 m. Kubą aplankė maždaug 1,9 milijono turistų, daugiausiai iš Kanados ir Europos Sąjungos šalių, o pajamos siekė apie 2,1 milijardo JAV dolerių. Toks spartus turizmo sektoriaus augimas Kuboje sukūrė dvipusę ekonomiką. Iš vienos pusės, šalyje veikia socialistinė-planinė ekonomika, o iš kitos tam tikruose sektoriuose, kaip turizmas, – liberali laisvos rinkos ekonomika.
Ekonominiai santykiai su Venesuela
Paskutiniais metais Kuba ėmė aktyviai ekonomiškai bendradarbiauti su Venesuela. Venesuela ėmė eksportuoti pigią naftą į Kubą už Kubos gydytojų „misijas“ į Venesuelą. Tokiomis gydytojų misijomis Venesuela siekia pagerinti savo sveikatos apsaugos sistemą.
Pagrindiniai prekybos partneriai
Kubos eksportas 2005 metais sudarė 2 388 milijardų JAV dolerių. Svarbiausi eksporto partneriai: Nyderlandai – 22,8 %, Kanada 20,6 %, Kinija 7,7 %, Rusija 7,5 %, Ispanija 6,4 %, Venesuela 4,4 %.
Cukranendrių auginimas išlieka svarbiausia Kubos žemės ūkio šaka. Tačiau cukranendrių auginimo apimtys ir derliai mažėja. Aukščiausias cukraus gamybos lygis buvo pasiektas 1989 m., kai buvo užauginta 8 milijonai tonų cukranendrių žaliavos cukraus gamybai.[reikalingas šaltinis]
Darbo rinka
2005 m. iš 4,6 milijono Kubos darbuotojų – žemės ūkyje dirbo 21,2 % dirbančiųjų, 14,4 % – pramonėje, 64,4 % – paslaugų sektoriuje. 2005 m. nedarbas Kuboje siekė maždaug 1,9 %.
Gyventojų skaičiaus kitimas 1961–2003 m. Per šį laikotarpį Kubos populiacija išaugo maždaug nuo 7 mln. iki 11,2 mln. Gyventojų skaičius grafike pateikiamas tūkstančiais.Kubos gyventojų amžiaus piramidė. Nors Kuba yra priskiriama trečio pasaulio šalims, dėl aukštos vidutinės gyvenimo trukmės ir mažo gimstamumo, Kubos demografinė situacija panaši į industrializuotų ir išsivysčiusių šalių padėtį.[11]
Pasak 2002 m. surašymo, 15 m. ir vyresnių žmonių raštingumas šalyje yra 99,8 %. Anot 2009 m. apskaičiavimų, vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo Kuboje yra 77,45 metų, o metinis gyventojų prieaugis – 0,233 %.[12] 2009 m. duomenimis, tūkstančiui gyventojų per metus šalyje tenka tik 11,13 gimimų. Tai vienas iš mažiausių rodiklių Vakarų pusrutulyje, nors ir didesnis už kai kurių Europos šalių. 2006 m. gimstamumas Kuboje buvo dar mažesnis – 9,88. Gyventojų amžiaus struktūra:[12]
0–14 metų – 18,3 %,
15–64 metų – 70,4 %,
65 metų ir vyresnių – 11,2 % (2009 m. apsk.)
XVIII–XIX a. ir XX a. pr. į Kubą imigravo daug žmonių iš Kanarų salų, Katalonijos, Andalūzijos, ir kitų ispaniškai kalbančių teritorijų. Tarp 1900 m. ir 1930 m. į Kubą iš Ispanijos imigravo beveik milijonas žmonių. Nemažai žmonių atvyko ir iš kitų Europos valstybių. Vėliau prasidėjo masinė emigracija iš Kubos į JAV[13] (ypač Majamį), Ispaniją, Kanadą, Meksiką, Švediją ir kitas šalis.
Kubos kultūra – vietinių tainai, ispanų, Afrikos vergų kultūrų mišinys. Po 1959 m. revoliucijos Kubos vyriausybė šalies mastu pradėjo raštingumo kėlimo kampaniją, siūlydama visiems nemokamą mokslą, paruošė sporto, baleto ir muzikos programas.[15]
Kubietiška virtuvė užgimė iš ispanų ir Karibų jūros regiono virtuvių sintezės. Kubietiškiems patiekalams būdingi ispaniškų patiekalų gaminimo būdai ir prieskoniai bei Karibų jūros regiono prieskoniai. Maisto normavimas, kuris Kuboje nuo 1959 m. revoliucijos tapo įprastas, riboja šių patiekalų prieinamumą.[16]
Kubos muzika santykinai gerai žinoma už Kubos ribų. Svarbiausios afrokubietiškosios muzikos formos – instrumentinė šokių muzika ir šokių dainos sonas. Sonas padėjo pagrindus daugybei kitų muzikos stilių, tokių kaip dansonas, mambo, ča ča ča, salsos muzika. Rumbos muzika atsirado ankstyvojoje afrokubietiškoje kultūroje sumišus su ispaniškos kultūros elementais.[18] Tristygio treso tėvynė yra Kuba. Kiti paplitę muzikos instrumentai: gitaros, bandža, marakos, giros, bongai, įvairūs mediniai būgnai.
