Karačiajų Čerkesija

Karačiajų Čerkesijos Respublika
Карачаево-Черкесская Республика
Къарачай-Черкес Республика


(Išsamiau)	(Išsamiau)

Laiko juosta: (UTC+3)
------ vasaros: ([[UTC{{{UTCv}}}]])

Valstybė

Rusija

Federalinė apygarda

Pietų federacinė apygarda

Ekonominis regionas

Šiaurės Kaukazo

Administracinis centras

Čerkeskas

Rajonai

10

Oficialios kalbos

rusų, karačiajų, kabardinų,
abazinų, nogajų kalbos

Vadovas

Rašidas Temerzovas

Gyventojų

464 219 (75)^[1]

Plotas

14 277 km² (77)

- vandens %

0,6 %

Tankumas

33 žm./km²

ISO 3166-2

RU-KC

Tinklalapis

kchr.info

Vikiteka

Karačiajų Čerkesijos RespublikaVikiteka

Karačiajų Čerkesija (rus. Карачаево-Черкесия), Karačiajų Čerkesijos Respublika (rus. Карачаево-Черкесская Республика, karač. Къарачай-Черкес Республика, kabard. Къэрэшей-Шэрджэс Республикэ) – federacinė respublika pietų Rusijoje, Kaukaze. Ribojasi su Stavropolio kraštu šiaurėje, su Kabarda-Balkarija rytuose, su Gruzija pietuose ir su Krasnodaro kraštu vakaruose. Sostinė – Čerkeskas.

Istorija

Karačiajaus-Čerkesijos autonominė sritis sudaryta 1922 m. 1926 m. padalinta į Karačiajaus autonominę sritį ir Čerkesijos autonominę apygardą (nuo 1928 m. autonominę sritį). 1957 m. vėl sujungta Karačiajaus-Čerkesijos AS Stravropolio krašto sudėtyje. 1990 m. tapo autonomine respublika.

Geografija

Karačiajų Čerkesija plyti Kaukazo kalnų šiaurinėje pašlaitėje. Aukščiausia vieta – Elbruso kalnas (5642 m).

Klimatas vidutinių platumų, kontinentinis. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra nuo -5 °C lygumoje iki -10 °C kalnuose, liepą atitinkamai 21 ir 8 °C. Vidutinis metinis kritulių kiekis 550–2500 mm. Didžiausios upės – Kubanė, Kuma, Didysis Zelenčiukas, Urupas, Laba.

Lygumose būdingos stepės, priekalnėse besimainančios su ąžuolų, bukų, skroblų miškais, aukščiau – su spygliuočių miškais. Aukštikalnėse – subalpinės ir alpinės pievos, ledynai.^[2]

Gyventojai

Karačiajų Čerkesijoje yra 4 miestai:

Čerkeskas – 116,3 tūkst. gyv. (2007 m.)
Ust Džeguta – 31,1
Karačiajevskas – 20,3
Teberda – 7,4

Tautinė sudėtis (2010 m.):^[3]

karačiajai – 41 %
rusai – 31,6 %
čerkesai – 11,9 %
abazinai – 7,8 %
nogajai – 3,3 %
osetinai, ukrainiečiai, armėnai, totoriai, čečėnai ir kt.

Šaltiniai

↑ Оценка численности постоянного населения на 1 января 2022 г. и в среднем за 2021 г. и компоненты её изменения. Федеральная служба государственной статистики.
↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 197–198
↑ [1] Archyvuota kopija 2020-04-30 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

Oficiali svetainė Archyvuota kopija 2013-01-19 iš Wayback Machine projekto.

Rusijos Federacijos administracinės teritorijos

Federaliniai subjektai

Respublikos	Adygėja \| Altajus \| Baškirija \| Buriatija \| Chakasija \| Čečėnija \| Čiuvašija \| Dagestanas \| Ingušija \|Jakutija \| Kabarda-Balkarija \| Kalmukija \| Karačiajų Čerkesija \| Karelija \| Komija \| Krymas* \| Marija \| Mordvija \| Šiaurės Osetija \| Tatarstanas \| Tuva \| Udmurtija
Kraštai	Altajus \| Chabarovskas \| Kamčiatka \| Krasnodaras \| Krasnojarskas \| Permė \| Primorė \| Stavropolis \| Užbaikalė
Sritys	Amūras \| Archangelskas \| Astrachanė \| Belgorodas \| Brianskas \| Čeliabinskas \| Irkutskas \| Ivanovas \| Jaroslavlis\| Kaliningradas \| Kaluga \| Kemerovas \| Kirovas \| Kostroma \| Kurganas \| Kurskas \| Leningradas \| Lipeckas \| Magadanas \| Maskva \| Murmanskas \| Žemutinis Naugardas \| Naugardas \| Novosibirskas \| Omskas \| Orenburgas \| Oriolas \| Penza \| Pskovas \| Rostovas \| Riazanė \| Sachalinas \| Samara \| Saratovas \| Smolenskas \| Sverdlovskas \| Tambovas \| Tiumenė \| Tomskas \| Tula \| Tverė \| Uljanovskas \| Vladimiras \| Volgogradas \| Vologda \| Voronežas
Federaciniai miestai	Maskva \| Sankt Peterburgas
Autonominės sritys	Žydų
Autonominės apygardos	Chantų Mansija \| Čiukotka \| Jamalas \| Nencija