1975 m. po ilgo karo Angola tapo nepriklausoma nuo Portugalijos, tačiau netrukus čia prasidėjo pilietinis karas, trukęs iki 2002 m. Šalis turi gausius gamtinius išteklius, įskaitant naftą. Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio, o ypač pasibaigus pilietiniam karui jos ekonomika sparčiai augo. Kita vertus didžiosios dalies Angolos gyventojų gyvenimo lygis yra labai žemas ir tokie rodikliai kaip gyvenimo trukmė bei naujagimių mirtingumas išlieka vienais blogiausių pasaulyje.[2] Šaliai taip pat būdinga didelė ekonominė nelygybė, nes didžioji jos turtų dalis priklauso labai nedidelei gyventojų daliai.
Seniausieji šios teritorijos gyventojai buvo medžiotojai ir rinkėjai, kalbėję koisanų kalbomis. Jų buvo nedaug ir teritorija buvo retai apgyvendinta. Plintant bantams apie 1000 m. jie pasiekė dabartinę Angolos teritoriją, vietinius gyventojus asimiliavo arba išstūmė į pietus. Pietų Angoloje yra likę šių gyventojų likučiai. Bantai, kurie buvo žemdirbiai, medžiotojai ir rinkėjai, savo ekspansiją pradėjo iš tropinių miškų dabartinių Nigerijos ir Kamerūno pasienyje. Jie plito nedidelėmis grupėmis, kurios migravo dėl besikeičiančių ekologinių, ekonominių ir politinių aplinkybių.
XIII a. susikūrė seniausia bantų civilizacijos valstybė – Kongo imperija, apėmusi šiaurės vakarų Angolą. Angolos teritorijoje buvo jos sostinė Mbanza Kongo. Į pietus nuo Kongo, centrinėje Angoloje gyveno mbundai, kurie panašiu metu įkūrė savo valstybes Matambą ir Ndongą.
XV a. portugalai pasiekė šias Afrikos pakrantes, užmezgė ryšius su Kongo imperija. XVI a. mbundų pakrantėje jie įkūrė Luandos miestą, kuris ilgainiui tapo Portugalijos Vakarų Afrikos politiniu centru. Kitas miestas piečiau, – Bengela, – irgi vykdė ekspansiją į žemyno gilumą.
XVII a. portugalai siekė užkariauti vietines valstybes, tačiau vienu metu Ndongo karalienei Nzingai pavyko suvienyti jas į bendrą kovą prieš portugalus. Tačiau nepaisant to, 1670 m. portugalai užėmė Ndongą. Kadangi šios valstybės valdovai tituluodavosi ngola, ilgainiui šis žodis prigijo visai šaliai, virsdamas Angola.
XVIII a. portugalai skverbėsi vis giliau į žemyną, prekiaudami su ovimbundais, kurie įkūrė valstybes centrinėje Angoloje ir tapo tarpininkais tarp europiečių ir valstybių žemyno gilumoje, ypač Lundos, Alujanos imperijų.
1885 m. per Berlyno konferenciją buvo nustatytos Portugalijos Vakarų Afrikos ribos, kurios ir tapo dabartinės Angolos teritorija. Rytinės sienos buvo nustatytos 1891 m. sutartimi su Britanija, kuri užgrobė Barotselandą.
Portugalijos kolonijoje stiprėjant diskriminacijai, prasidėjo vietinių tautų judėjimai, kurie 1961 m. išaugo į Angolos nepriklausomybės karą. 1975 m. Angola galutinai iškovojo nepriklausomybę.
Angolos pilietinis karas
Kai jau buvo žinoma, jog Portugalijos valdymo organai ir kariuomenė paliks Angolos teritoriją ir perduos valdžią nacionalistinėms grupėms, prasidėjo masinis civilių Portugalijos piliečių išvykimas. Angolos pilietinis karas (1975–2002) vienas didžiausių ir kruviniausių Šaltojo karo konfliktų kilo iškart po nepriklausomybės suteikimo ir truko 27 metus nuniokodamas ekonomiką, socialinę santvarką ir žlugdydamas naujai gavusios nepriklausomybę šalies stabilumą. Dėl valdžios tarpusavyje kovojant trims didelėms ir dar kelioms mažesnėms grupuotėms žuvo daugiau kaip 500 000 žmonių. Milijonai Angolos pabėgėlių buvo priversti išvykti iš šalies arba persikraustyti į kitus regionus Angoloje.
Vykdomoji valdžia yra sudaryta iš Prezidento (šiuo metu José Eduardo dos Santos), Ministro Pirmininko (šiuo metu Fernando da Piedade Dias dos Santos) ir Ministrų tarybos. Šiuo metu politinė valdžia koncentruota prezidentūroje. Ministrų taryba sudaryta iš ministrų ir viceministrų, kurie reguliariai susitinka apsvarstyti aktualius šalies politinius reikalus. 18 provincijų gubernatoriai yra skiriami prezidento, jam jie ir yra atsakingi. 1992 m. Konstitucija nustato plačias galimas valdžios struktūros schemas ir nusako šalies piliečių teises ir pareigas. Šalies įstatymai yra pagrįsti Portugalijos įstatymais ir paprotine teise, bet yra silpni ir fragmentuoti, o teismai veikia tik dvylikoje savivaldybių iš 140. Aukščiausiasis teismas atlieka apeliacinio teismo funkcijas. Konstitucinis teismas, nors įstatymiškai numatytas, dar nedirbo.
2008 m. rugsėjo 5 d. vykusiuose parlamento rinkimuose MPLA laimėjo 81 % balsų. Daugiausiai vietų gavusiai opozicinei partija UNITA teko 10 % balsų. Šie rinkimai buvo pirmieji po 1992 m.
7 283 km² dydžio šiaurinė Angolos provincija yra išskirtinė dėl to, kad yra atskirta nuo likusios šalies dalies 60 km pločio Kongo Demokratinės Respublikos ruožu palei Kongo upę. Kabinda ribojasi su Kongo Respublika šiaurėje ir šiaurės rytuose bei su Kongo Demokratine Respublika rytuose ir pietuose. Kabindos miestas yra provincijos centras. Kabindos provincijoje daug tropinių miškų, todėl provincijoje gaminamas kietmedis, kava, kakava, gumos žaliava ir palmių aliejus. Geriausiai žinomas provincijos produktas yra nafta, todėl kartais Kabinda dar vadinama „Afrikos Kuveitu“. Provincijos naftos gavyba iš jos telkinių vandenyne prie jos krantų jau dabar sudaro daugiau nei pusę visos Angolos naftos gavybos kiekio. Nafta palei Kabindos pakrantę buvo pradėta išgauti dar Portugalijos valdymo laikais, apie 1968 m.
Pajūrio žemumoje klimatas tropinis, pasatinis, dėl Bengelos srovės sausringas. Karščiausią mėnesį (kovą) temperatūra siekia 24–26 °C, o šalčiausią mėnesį (liepą) 16–20 °C. Pajūryje metinis kritulių kiekis mažėja einant iš šiaurės į pietus nuo 250–500 mm iki 50–100 mm. Plokščiakalnyje klimatas pusiaujinis musoninis, su ilga drėgna vasara (spalis-gegužė) ir sausa žiema (birželis-rugsėjis). Oro temperatūra priklausomai nuo aukščio ir geografinės padėties svyruoja nuo 13–23˚С žiemą iki 17–28˚С lietingojo laikotarpio pradžioje. Metinis kritulių kiekis einant iš šiaurės į pietus kinta nuo 1000–1500 mm iki 600–800 mm.
Didžioji dalis Angolos teritorijos įeina į Atlanto vandenyno baseiną. Dalis jam priklausančių upių tiesiai iš plokščiakalnio teka į vandenyną (Kvanza, Kunenė, Katumbela), o šiaurės rytinės dalies upės įeina į Kongo baseiną (Kvangas, Kasajus). Rytinis šalies pakraštys priklauso Indijos vandenyno baseinui (Zambezė, Luanginga, Lungvebungu), o pietrytinė dalis – nenuotakiam Okavango baseinui (Kubangas, Kvandas). Drėgnuoju laikotarpiu upės smarkiai ištvinsta, o sausuoju nusenka, arba visai išdžiūsta (pietuose).
Miškai ir retmiškiai užima apie 40 % Angolos teritorijos. Šiaurės rytuose dunkso drėgnieji atogrąžų miškai, kitur – sausi lapus metantys tropiniai retmiškiai bei savanų plotai. Pajūrio šiaurinėje dalyje būdingos žolinės ir baobabų savanos, o pietuose – Namibo dykumos smėlynai, kuriuose auga retas augalas – velvičija.
Angolos turtingas žemės ūkio sektorius yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis daugumai šalies gyventojų. Maistas turi būti gabenamas todėl, kad šalis kenčia nuo pilietinio karo. Pagrindiniai žemės ūkio pelno produktai yra kava ir cukranendrės. Auginami kukurūzai, sizalis, medvilnė, tabakas, bananai. Šaliai svarbi žvejybos pramonė. Auginami galvijai, avys, ožkos, kiaulės.
Angola turi turtingus mineralinius išteklius. Nafta, dauguma jos yra prie Angolos krantų, yra pelningiausias produktas, teikia 50 % šalies BVP ir 90 % šalies eksporto. Deimantų kasyba taip pat yra svarbi ekonomikos šaka. Išgaunamos gamtinės dujos, šalis turi geležies rūdos, fosfatų, vario, aukso, boksitų, urano išteklių. Šalyje yra metalų, žuvies, mėsos apdirbimo, cemento, tabako, tekstilės gamybos pramonė.
37 % Angolos gyventojų priklauso ovimbundu, 25 % – mbundu, 13 % – bakongų etninėms grupėms, kurios visos trys išsidėstę šalies derlingiausioje šiaurės vakarinėje dalyje. 2 % gyventojų yra mestiços (maišyti europiečiai ir vietiniai afrikiečiai), 1 % – europiečiai, o 22 % – kitų etninių grupių, kurios gyvena rečiau gyvenamose rytinėse (čokviai, lundai, lovalai, lučaziai ir kt.) ir pietinėse šalies teritorijose (hererai, ovambai, kavangai ir kt.).[4]
Manoma, jog Angoloje 2007 m. pabaigoje buvo 12 100 pabėgėlių ir 2900 prieglobsčio prašančių asmenų. 11 400 šių pabėgėlių buvo iš Kongo Demokratinės Respublikos.[5]
Portugalų kalba yra pirmoji kalba 60 % šalies gyventojų ir antroji kalba dar 20 % populiacijos. Taip pat kalbama įvairiomis afrikiečių kalbomis.
Pasak 2001 m. apskaičiavimų, vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas Angoloje yra 67,4 % (vyrų – 82,9 % , moterų – 54,2 %). Anot 2009 m. apskaičiavimų, vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo šalyje yra 38,2 metų (vyrų – 37,24 m., moterų – 39,22).[4] Gyventojų amžiaus struktūra:[4]
0–14 metų: 43,5 %
15–64 metų: 53,7 %
virš 65 metų: 2,7 % (2009 m. apsk.)
AIDS paplitimas tarp suaugusiųjų – 2,1 %. Mirčių nuo AIDS per metus skaičius siekia 11 000 (2007 m. apsk.).[4]
Religija
Pasak 1998 m. apskaičiavimų, 47 % gyventojų yra vietinių religijų atstovai, 38 % – Romos katalikai ir 15 % – protestantai.[4]
Portugalija valdė Angolą 400 metų ir padarė didelę įtaką Angolos kultūrai. Angolos vietinė kultūra, kuri yra daugiausia Bantu, yra susimaišiusi su Portugalijos kultūra.
