Guridai (pers.سلسله غوریان), arba, kaip jie vadino savae, Šansabaniai (شنسبانی Shansabānī) – rytinės Persijos ir Šiaurės Indijos valdovų dinastija, kilusi iš Chorasano regiono, Goro regiono, valdžiusi nuo 879 m. ir 1148-1215 m. sukūrusi didelę imperiją. Jų valdyta valstybė vadinama Guridų imperija. Guridų valstybės centras ilgą laiką buvo Goras, o valdos apėmė didžiules teritorijas.
Istorija
Džamo minareto fragmentas
Valstybės pradžia buvo kalnuotame ir atokiame Hindukušo regione, kuris buvo vadinamas Mandešu, vėliau - Goru. Čia centras buvo Firozkoho miestas, kurio vietinė dinastija dar IX a. gavo nepriklausomybę iš Abasidų kalifato. Dinastijos pradininkas buvo kilęs iš giminės, kuri kildino save iš Sasanidų, kurių paskutiniai valdovai, anot legendų, apsigyvenę atokiose kalnuotose Goro vietovėse. Spėjama, kad jie išsaugojo ypač senovinę persų kalbą, kuria kalbėta Sasanidų imperijoje ir kuri ryškiai skyrėsi nuo tuometinės persų kalbos, naudotos Irano kalnyne. Tiesa, kai kurie mokslininkai šią dinastiją kildina iš puštūnų[1]. Kiti, tuo tarpu, juos laiko tadžikų kilmės[2].
Manoma, kad Guridai iš aplinkinių tautų skyrėsi ne tik kalba, bet ir religija, nes ilgą laiką išlaikė budizmą ir tik XII a. galutinai perėjo prie islamo.
Kadangi Guridų teritorija buvo įsiterpusi tarp kalnų, jai pavyko išlaikyti autonomiją. Tiesa, teko gintis nuo Safaridų ir Samanidų. 1011 m. Gorą nukariavo Gaznevidų imperija, tačiau vietinė dinastija išlaikė savo valdžią. Tiesa, nuo tada valdovai tapo islamo religijos patronais, puoselėjo persišką kultūrą ir meną. Žymiausias jų dinastijos paminklas Goro regione yra Džamo minaretas, kuris liudija apie šiuo metu neišlikusios Guridų sostinės kultūrą ir meno stilių.
1149 m. Gaznavidų valdovui Bahram Šahui nunuodijus Guridų valdovą, jo broliai keršijo už jį. Jauniausias brolis Ala al-Din Huseinas nužudė Bahram Šachą, paėmė jo sostinę Gaznį ir jį uždegė. Gaisras truko septynias dienas ir naktis. Tiesa, Gaznevidams į pagalbą atėję Seldžiukai atmušė Guridų armiją ir galiausiai privertė Ala al-Diną pasitraukti į savo sostinę.
Tolimesni palikuonys stiprino savo pozicijas Hindukušo kalnyne ir į šiaurę nuo jo, tapdami vis svarbesne jėga, įsiterpusia tarp Seldžiukų ir Gaznevidų imperijų. 1163 m. į valdžią atėjo Ghiyath al-Dinas. Kartu su ištikimu broliu Muiz al-Dinu jie sėkmingai plėtė savo valstybę. 1173 m. jie nukariavo Gaznį ir netrukus pavertė jį savo sostine (Gaznevidai buvo priversti perkelti savo sostinę į Lahorą). Šiaurėje jie kariavo su Chorezmšachais dėl hegemonijos Chorasane, ir iš jų paveržė Heratą. Galiausiai 1186 m. užėmę Lahorą jie pabaigė Gaznevidų imperijos egzistenciją.
Didžiausio išsiplėtimo laikais iki XII a. pabaigos Guridai užkariavo visą Šiaurės Indiją (Gango upės slėnį). Kadangi didelę imperiją buvo sunku valdyti, Muiz al-Dinas atskyrė indiškasias jos teritorijas atidavė valdyti tiurkų kilmės karvedžiui Kutb al-Dinui. Taip buvo sukurtas Delio sultonatas.
1206 m. nužudžius Muiz al-Diną, imperija ėmė silpti, kol galiausiai 1215 m. ją nukariavo Chorezmšachai.
↑Elphinstone, Mountstuart. The History of India. Vol. 1. J. Murray, 1841. Web. 29 Apr. 2010.
↑M. Longworth Dames; G. Morgenstierne; R. Ghirshman (1999). "AFGHĀNISTĀN". Encyclopaedia of Islam (CD-ROM Edition v. 1.0 ed.). Leiden, The Netherlands: Koninklijke Brill NV.
