Irano istorija susijusi su istoriniais regionais, kurie driekėsi nuo Dunojaus upės vakaruose iki Indo ir Syrdarjos rytuose, Nuo Kaukazo šiaurėje iki Persijos įlankos pietuose.
Nuo Ankstyvojo Bronzos amžiaus ElamasIrano kalnyno pietvakariuose dalyvavo Artimųjų Rytų istorijoje. Persų imperija prasidėjo Geležies amžiuje atvykus iraniečiams. Iš pradžių iraniečiai įkūrė Medijos imperiją, vėliau persai įkūrė Achemenidų, Partų, Sasanidų imperijas Antikos laikais.
Nepaisant praeities didybės Persų imperijos buvo kelis kartus užimtos ir užpultos graikų, romėnų, arabų, turkų ir mongolų, bet kiekvieną kartą Persija išsivaduodavo ir atgaudavo savo tapatumą kaip atskira valstybė.
Iranas yra viena iš seniausių nuolatos besivystančių civilizacijų, kurios pirmieji miestai įsikūrė 4000 m. pr. m. e.[1] Medai suvienijo Iraną 625 m. pr. m. e.[2][2] Achemenidų imperija (550–330 m. pr. m. e.) buvo pirmoji Irano imperija valdžiusi nuo Balkanų iki Šiaurės Afrikos, Centrinę Aziją iš Persepolio. Po to partai ir sasanidai valdė Iraną beveik 1000 metų.
Islamo atėjimas į Persiją (633–656 m.) užbaigė Sasanidų imperiją ir sukėlė Zoroastrizmo nuosmūkį VIII–X a. Tačiau civilizacijos pasiekimai nebuvo prarasti ir juos perėmė Islamo pasaulis.
Po ilgų okupacijų ir trumpai valdžiusių vietinių dinastijų, Safavidų dinastija suvienijo Iraną 1501 m. ir valstybine religija paskelbė šiizmą. Tai buvo vienas svarbiausių žingsnių Islamo istorijoje.[3] Iraną beveik be pertraukų valdė šachai ir imperatoriai iki 1979 m., kai įvyko Irano revoliucija. Irano respublika buvo paskelbta 1979 m. balandžio 1 d.[4][5]
Priešistorė
Paleolitas
Seniausi Irano archeologiniai radiniai buvo aptikti Kašafrude ir Gandž Pare bei yra 800 000 metų senumo. Mustjė kultūros akmeniniai įrankiai, kuriuos sukūrė neandertaliečiai, taip pat buvo rasti.[6] Taip pat aptikti neandertaliečių artefaktai iš viduriniojo paleolito. Jie dažniausiai aptikti Zagroso regione, keletas centriniame Irane, tokiose vietose kaip Kobeh, Kunji, Bisetun, Tamtama, Warwasi ir Yafteh urve.[7]
Neolitas
Tepe Sarabe buvo rastos žmonių ir gyvūnų figūrėlės, kurios yra 9000 metų senumo. VIII tūkst. pr. m. e. dėl vietinių sąlygų ar išorinių įtakų[8] vakarų Irane atsirado žemdirbių bendruomenės, tokios kaip Chogha Bonut (seniausias kaimas Susianoje)[9][10]. Tuo pat metu Gandž Dare pradėti gaminti moliniai indai, terakotinės žmonių ir gyvūnų figūrėlės. Pietvakarių Iranas priklausė Derlingajam pusmėnuliui, kuriame buvo auginami pirmieji žmonijos javai, tokiuose kaimuose kaip Susa ir Chogha Miše 6800 m. pr. m. e. Zagroso kalnuose rasti 7000 metų senumo vyno ąsočiai[11]. Dvi svarbiausios neolito Irano gyvenvietės buvo Zayande upės civilizacija ir Gandž Darė.
Bronzos amžius
Auksinis indelis, I tūkst. pr. m. e. pradžia
Susa yra viena seniausių gyvenviečių pasaulyje, radioaktyvaus anglies datavimo būdu buvo nustatyta, kad gyvenvietė senesnė nei 4395 m. pr. m. e., tad yra senesnė nei Mesopotamijos civilizacija. Archeologai, mano, kad Susą įkūrė Uruko miestas. Vėliau Susa tapo Elamo valstybės sostine apie 4000 m. pr. m. e. Irane taip pat buvo kitų gyvenviečių ir civilizacijų IV tūkst. pr. m. e. Džirofto kultūra dabartinėje Kermano provincijoje buvo viena iš jų. Daug Džirofto radinių yra iš minkšto akmens chlorito, keletas iš bronzos ar vario. Irane rasti įrašai, senesni už Mesopotamijos.[12][13]
Prieš įsigalint iranėnams Irano kalnyne Geležies amžiaus pradžioje buvo kitų tautų civilizacijų. Bronzos amžiaus pradžioje gyvenvietės suformavo miestus-valstybes, tuo metu taip atsirado raštas. Elame raštas buvo naudotas nuo seniausių laikų, protoelamo raštas neiššifruotas iki šių laikų.
Ankstyvasis Geležies amžius
Iškilus Neoasirijos imperijai, atsirado daug įrašų apie antpuolius iš Irano kalnyno. XX a. pr. m. e. į kalnyną atvyko gentys iš Ponto stepės. Manoma, kad iranėnai nustūmė elamitus į Susianą ir Chuzestaną, kurie vėliau buvo vadinami Elamu. Kiti mokslininkai mano, kad elamitai susimaišė su iranėnais. Iki I tūkst. pr. m. e. vidurio medai, persai ir partai apgyvendino Irano kalnyną.
Medų ir Achemenidų imperijos (650 m. pr. m. e. – 330 m. pr. m. e.)
646 m. pr. m. e. Asirijos karalius Ašurbanipalas sugriovė Susą ir užbaigė elamitų dominavimą regione. 150 metų asirų karaliai bandė užkariauti medų gentis Vakarų Irane. Dėl asirų spaudimo mažos medų valstybės vienijosi į vis stipresnes centralizuotas valstybes. VII a. pr. m. e. antroje pusėje karalius Dejokas išvadavo ir suvienijo medų gentis. 612 m. pr. m. e. Dejoko anūkas Kyaksaras ir Babilono karalius Nabopalasaras įsiveržė į Asiriją ir sugriovė sostinę Ninevę, užbaigdami Asirijos imperiją.
Persų karalius Kyras Didysis užkariavo medus, lydus ir babiloniečius, sukurdamas už asirų didesnę imperiją. Jo sūnus Kambizas II užėmė Egiptą. Kadangi jis netrukus mirė, atsirado gandai, kad jis mirė dėl nusižengimų Egipto dievams. Sosto krizę užbaigė Darijus I, tolimas Kambizo giminaitis.
Darijaus pirmoji sostinė buvo Sūzai, bet jis pradėjo statyti Persepolį. Jis atstatė kanalą tarp Nilo ir Raudonosios jūros, sutvarkė kelius. Jo laikais pradėtas minėti karališkasis kelias iš Sūzų į Sardus su tarpiniais postais. Darijus pradėjo naudoti auksines ir sidabrines monetas.
Graikų užkariavimas ir Seleukidų imperija (312 m. pr. m. e. – 63 m. pr. m. e.)
334–331 m. pr. m. e. Aleksandras Makedonietis nugalėjo Darijų III Iso, Graniko, Gaugamelų mūšiuose ir užėmė Persų imperiją. Po Aleksandro mirties imperija skilo, o jo generolas Seleukas I Nikatoras bandė perimti Mesopotamijos, Persijos, o vėliau Sirijos ir Mažosios Azijos kontrolę. Jo valdanti šeima vadinama Seleukidų dinastija. Tačiau jį nužudė Ptolemėjus Keraunas 281 m. pr. m. e. Graikų kalba, literatūra ir filosofija paplito su graikų kolonistais. Seleukidų laikais graikų kalba tapo diplomatijos ir literatūros kalba.
Prekyba paskatino kultūrinius mainus. Budizmas atvyko iš Indijos, zoroastrizmas įtakojo judaizmą. Budos statulos, sukurtos graikų stiliumi rastos Afganistane ir Persijoje.
Istoriškai pagrįstas Sasanidų laikų katafraktas (sunkiai šarvuotas raitelis) su šarvais arkliui.
Partų imperiją valdė Aršakidų dinastija, kuri užėmė Seleukidų imperiją III a. pr. m. e. pabaigoje ir su pertraukom valdė Mesopotamiją 150 m. pr. m. e.–224 m.
Partų imperija buvo Romos imperijos priešas rytuose ir sustabdė jos ekspansiją prie Centrinės Anatolijos. Partai naudojo dviejų tipų kavaleriją: sunkiai šarvuotą ir lengvai ginkluotus šaulius. Kadangi romėnai rėmėsi sunkiai ginkluotais pėstininkais, partai jiems buvo sunkiai įveikiami. Kita vertus partai prastai vykdė miestų ir tvirtovių apgultis. Dėl šių priežasčių tarp abiejų imperijų nusistovėjo lygiosios.
Partai išsilaikė 224 m., kai juos nuvertė Sasanidų vadovaujami persai, buvę partų vasalai.
Persai nugalėjo romėnus Edesos mūšyje 260 m. ir paėmė į nelaisvę imperatorių Valerianą.
Valdant Khosrau II (590–628 m.) prie imperijos laikinai buvo prijungtas Egiptas, Libanas.
Romėnų, o vėliau Bizantijos imperijos 600 metų kovojo dėl Levanto, Mesopotamijos ir Armėnijos. Justinianas I už taiką Sasanidams mokėjo duoklę. Tačiau nuvertus imperatorių Morisą, jie paskelbė karą Bizantijai. Pralaimėję prie Iso, Konstantinopolio ir Ninevės, persai sutarė dėl taikos. Šio karo išvarginti persai pralaimėjo įsiveržusioms Islamo pajėgoms.
Sasanidų valdymas buvo vienas svarbiausių laikotarpių Irano istorijoje. Tuo metu pasiekti didžiausi Persų civilizacijos laimėjimai. Persų kultūrinė įtaka pasiekė Vakarų Europą, Indiją, Kiniją ir paveikė Islamo raidą.
Viduramžių Iranas
Kalifatas ir Sultonatas
Islamo užkariavimų fazės
Pranašo Mohamedo laikai, 622–632 m.
Patriarchatinio kalifato laikai, 632–661
Omejadų kalifato užkariavimai 661–750
Musulmonai įsiveržė į Iraną valdant Umarui637 m. ir užkariavo po kelių didelių mūšių. Paskutinis Sasanidų valdovas Jazdgerdas III bėgo iš vienos provincijos į kitą, kol jį nužudė malūnininkas Merve 651 m. Islamo užkariavimai užbaigė Sasanidų imperiją, sukėlė zoroastrizmo religijos nuosmukį. Dauguma iranėnų perėmė Islamą, bet neatsisakė persų kultūros.
Omejadųarabai perėmė persų administracines tradicijas ir rūmų manierizmą. Persų kalba buvo oficiali Kalifato kalba iki VII a. pabaigos, kai 692 m. pradėtos sostinėje Damaske kalti monetos, arabų provincijų valdytojai buvo persai ar persų papročius perėmę aramėjai. Iš pradžių arabų monetos mėgdžiojo sasanidų ir bizantiečių, vėliau ant jų atsirado arabiški įrašai.
Į islamą atsivertusios kitos tautos, tokios kaip persai, arabų elito buvo laikomos antrarūšiais piliečiais iki Omejadų kalifato pabaigos. 743 m. mirus kalifui Hišamui, kilo pilietinis karas. Abasidai nusiuntė Abu Muslimą į Chorasaną kaip propagandistą, o vėliau kaip jų remiamą sukilėlį. Jis užėmė Mervą, nugalėjo Omejadų valdytoją Nasrą ibn Sajarą, valdė Chorasaną Abasidų vardu. 750 m. Abu Muslimas tapo Abasidų armijos vadu ir nugalėjo Omejadus Didžiojo Zabo mūšyje, užėmė Damaską.
Abasidų armiją daugiausiai sudarė iranėnai, bet jie taip pat rėmėsi arabais. Jie perkėlė sostinę į Iraką. 762 m. buvo įkurtas Bagdadas prie Tigro upės kaip naujoji sostinė. Abasidai sukūrė vizirio poziciją, kuris buvo antras žmogus Kalifate po kalifo. Laikui bėgant viziriai tapo tikrais valdytojais, o kalifų vaidmuo tapo ceremoninis. Persų biurokratai pakeitė arabų aristokratiją.
IX a. Abasidų valdžia smuko, nes pakraščių valdytojai metė iššūkį kalifui. Abasidai pradėjo naudoti tiurkų karius, kurie atvykdavo iš Centrinės Azijos. Ilgainiui kalifas tapo religine figūra, o valdyti pradėjo tiurkų vergai kariai. Įvairiose Irano vietose iškilo galingos dinastijos, tokios kaip Tachiridų dinastija Chorasane (820–72 m.), Safaridų dinastija Seistane (867–1003 m.), Samanidų dinastija iš Bucharos. X a. pradžioje Abasidai prarado beveik visą valdžią Bujidų dinastijai (934–1055 m.). XI a. viduryje Bujidus nugalėjo seldžiukai turkai, kurie stūmė Abasidus iš valdžios, nors viešai prisiekinėjo ištikimybe. Nepaisant visų iššūkių Abasidai valdžioje išliko iki 1258 m., kai mongolai sugriovė Bagdadą.
962 m. turkų valdytojas Alptiginas užėmė Gaznį, įkūrė Gaznevidų dinastiją, kuri valdė 1186 m. Šios dinastijos teritorija plėtėsi Samanidų sąskaita į pietus nuo Amudarjos ir valdė dabartinio Irano, Pakistano, Afganistano ir Šiaurės vakarų Indijos teritorijas. Manoma, kad Gaznevidai atsakingi už islamo išplitimą Indijoje. Invaziją į Indiją 1000 m. pradėjo Mahmudas, ji truko kelerius metus. Po Mahmudo mirties 1030 m. jie ilgai valdžios neišlaikė. 1040 m. Seldžiukai užėmė Gaznevidų valdas Irane.
XI a. seldžiukai užėmė visą Iraną. Jie valdė Centrinę Aziją ir Vidurio Rytus XI–XIV a.
Mongolai, Timūridai ir vietinės dinastijos
Hulagu kairėje įkalina kalifą tarp jo lobių, kad šis numirtų nuo bado. XV a.
Chorezmšachų imperija truko kelis dešimtmečius, iki mongolų atvykimo. Čingischanas suvienijo mongolus, o jo imperija plėtėsi į visas puses, kol 1218 m. pasiekė Chorezmšachų valdas. Chrorezmšachas Ala ad-Din Muhammad (1200–1220 m.) užėmė didžiąją dalį Irano, pasiskelbė šachu, reikalavo, kad Abasidų kalifas an-Nasir jį pripažintų. Kai šis atsisakė, Chorezmšachas nesėkmingai bandė jį nuversti.
Mongolų invazija prasidėjo 1219 m., kai Chrorezmšachas nužudė dvi mongolų diplomatines misijas. 1220–21 m. Buchara, Samarkandas, Heratas, Tusas ir Nišapūras buvo sugriauti, gyventojai išžudyti. Chrorezmšachas mirė saloje Kaspijos jūroje. Čingischano pasamdyti kinai į Centrine Aziją atgabeno šaunamuosius ginklus, kurie naudojo paraką. Prieš mirtį 1227 m. Čingischanas pasiekė Vakarų Azerbaidžaną pakely griaudamas miestus.
Mongolų invazija buvo pražūtinga Iranui. Nors vėliau mongolai perėmė islamą ir persų kultūrą, jie sunaikino svarbiausią musulmonų kultūros regioną. Mongolai degino bibliotekas, keitė mečetes budistų šventyklomis, jie nužudė daug civilių. Vien Merve ir Kunja Urgenče buvo nužudyta 2,5 mln. žmonių. Drėkinimo sistema buvo sugriauta ir dėl karo ir bado gyventojų skaičius sumažėjo dešimt kartų.
Chulaguchanas, Čingischano anūkas, buvo atsakingas už mongolų ekspansiją į vakarus, bet tuo metu Mongolų imperija jau skilo į kelias dalis. Jis įkūrė Ilchanatą, kuris valdė Iraną 80 metų. Chulaguchanas sugriovė Bagdadą 1258 m. ir nužudė paskutinį Abasidų kalifą. Ain Džaluto mūšyje Palestinoje 1260 m. Baharitai nugalėjo mongolus. Chulagu karai su musulmonais supykdė Berkę, Aukso ordos chaną, kuris buvo atsivertęs į islamą. Jų kova rodė silpnėjančią Mongolų imperiją.
Valdant Gazanchanui (1295–1304 m.), islamas tapo valstybine Ilchanato religija. Gazanas ir jo viziris Rašidas ad Dinas trumpam ekonomiškai atgaivino Iraną. Mongolai sumažino mokesčius menininkams, skatino žemės ūkį, pagerino kelių apsaugą. Po Gazano sūnėno Abu Saido mirties 1335 m. Ilchanate kilo pilietinis karas ir Iraną pasidalino kelios mažos dinastijos: Jalajiridai, Muzafaridai, Sarbadarai ir Kartidai.
Juodoji mirtis XIV a. viduryje Irane nužudė 30 % gyventojų.
Iranas buvo susiskaldęs iki Timūro laikų, kai jis įsiveržė 1381 m. Timūro užkariavimas buvo labai brutalus, buvo sugriauti keli miestai. Tačiau jis rėmė poeziją ir architektūrą. Timūridai valdė Iraną iki 1452 m., kai dalį jo prarado Juodų avių turkmėnams, kuriuos nugalėjo Baltų avių turkmėnai, vadovaujami Uzun Hasano 1468 m. Turkmėnai valdė Iraną iki Safavidų iškilimo.
Safavidai buvo iranėnų[14] šiitų dinastija, kuri valdė Iraną 1501/1502-1722 m. Jie sukūrė didžiausią Irano imperiją nuo Islamo užkariavimų[15] ir padarė šiitų Dvylikos mokymą oficialia imperijos religija.
Dinastijos įkūrėjas Ismailas I tapo žinomu kaip šachas Ismailas I.[16] Beveik galbinamas pasekėjų kvizilbašų Ismailas I įsiveržė į Širvaną ir atkeršijo už tėvo mirtį. Po to jis užėmė Tebrizą1501 m. liepą, kur pasiskelbė Azerbaidžano šachu[17][18][19], kalė monetas, paskelbė šiizmą savo valdų religija. Nors iš pradžių valdė tik Azerbaidžaną, Safavidai užvaldė šimtmetį karų draskomą Iraną. Netrukus jie užkariavo ir vakarų Afganistaną ir Iraką. Tačiau Rytinę Anatoliją Osmanai užėmė per keturis dešimtmečius.
Galingiausias Safavidų valdovas buvo Abasas I Didysis (1587–1629), kuris tapo šachu 16-os metų. Jis kovojo su uzbekais, užėmė Heratą ir Mašhabą 1598 m. Po to Abasas I kariavo su Osmanais, atgavo Bagdadą, Rytų Iraką ir Kaukazą iki 1622 m. Po to jis išvijo portugalus iš Bahreino1602 m. ir anglus iš Hormūzo salos 1622 m. Safavidai prekiavo su Anglų ir Olandų Rytų Indijos kompanijomis. Abasas I taip pat išsivadavo iš kvizilbašų karinės paramos ir centralizavo valstybę. Safavidų laikais vėl suklestėjo architektūra.
Išskyrus Abasą II, kiti Safavidai buvo silpni. Po jo mirties 1666 m. dinastija pradėjo smukti ir žlugo. Nepaisant sumažėjusio biudžeto ir karinių grėsmių, šachai gyveno prabangiai. Šachas Soltanas Hosainas (1694–1722 m.) ypač garsėjo pomėgiu vynui ir nesidomėjimu valdymu.[20] Šalies pasieniai vis buvo puldinėjami. Puštūnų vadas Miras Vais Chanas pradėjo sukilimą Kandahare ir nugalėjo Safavidų armiją. Vėliau jo sūnus Mahmudas žygiavo per Rytų Iraną, sugriovė Isfahaną, pasiskelbė šachu. Pasinaudodami sumaištimi Osmanai ir Rusijos imperija prisijungė sau kelias Irano teritorijas.[21]
Nadiras Šachas ir jo įpėdiniai
Nader šachas
Irano vientisumą atstatė Afšaridų karo vadas Nadiršachas iš Chorasano. Jis nugalėjo afganus ir Osmanus, sugrąžino Safavidus į sostą ir derėjosi dėl rusų atsitraukimo. 1736 m. Nadiršachas tapo tokiu galingu, kad nuvertė Safavidus ir pasiskelbė šachu. Jis buvo paskutinis iš didžių Azijos užkariautojų, jo reformuota armija užėmė Kandaharą, įsiveržė į Indiją ir nusiaubė Delį1739 m. Nadiršachas užėmė Uzbekų chanatą, išskyrus Kokandą. Jo žiaurumas sukėlė daugybė maištų gyvenimo pabaigoje ir jis buvo nužudytas 1747 m.[22]
Po Nadiro mirties kilo suirutė, nes armijų vadai kovojo dėl valdžios. Jo šeima, Afšaridai, sugebėjo išlaikyti tik nedideles valdas Chorasane. Buchara ir Chiva atgavo nepriklausomybę. Achmadas Šachas Duranis sukūrė atskirą valstybę, kuri tapo šiuolaikiniu Afganistanu. Iš Širazo Karimchanas valdė santykinės ramybės salą kruviname pasaulyje. Po jo mirties 1779 m. kilo dar vienas pilietinis karas, kuriame Kadžarų dinastija tapo Irano valdovais.
XVII a. Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija pradėjo kurti kolonijinius atramos taškus regione. Iranas prarado daug provincijų toms šalims pagal Turkmenchajaus ir Gulistano sutartis.
Dėl Didžiojo Persijos bado 1870–1871 m. žuvo 2 mln. žmonių.[23]
Naujas Irano laikotarpis prasidėjo XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje dėl Konstitucinės revoliucijos prieš šachą. Šalis tapo konstitucine monarchija 1906 m. Pirmasis parlamentas (Majlis) susirinko 1906 m. spalio 7 d.
1908 m. Chuzestano provincijoje buvo rasta nafta, tad Didžioji Britanija vėl susidomėjo Iranu. Rusija ir Didžioji Britanija varžėsi dėl įtakos Irane ir 1907 m. pasidalino Iraną pagal įtakos zonas.
Per pirmą pasaulinį karą Iraną užėmė turkų, rusų ir britų pajėgos, bet iš esmės šalis buvo neutrali. 1919 m. atsitraukus rusams ir kilus revoliucijai Rusijoje, Didžioji Britanija bandė nesėkmingai įkurti protektoratą Irane.
Sukilimas prieš monarchiją Gilano provincijoje, vakuumas centrinėje valdžioje, Kadžarų dinastijos nestabilumas paskatino Reza Šacho Pehlevio iškilimą po 1921 m. perversmo. Pehlevių dinastija atėjo į valdžią 1925 m.
Reza Šachas valdė Iraną beveik 16 metų iki 1941 m. rugsėjo 16 d., kai buvo priverstas atsistatydinti dėl sovietų ir anglų bendros invazijos. Jo autoritarinė valdžia vertino militarizmą, nacionalizmą, sekuliarizmą, antikomunizmą. To pasiekti jis naudojo cenzūrą ir propagandą.[24] Reza Šachas vykdė socialines-ekonomines reformas, reorganizavo armiją, finansus ir valstybės administravimą. Jo rėmėjai žavėjosi modernėjančia šalimi, bet priešininkai teigė, kad Irano modernėjimas buvo per greitas ir paviršutiniškas.
Daug naujų įstatymų papiktino pamaldžius musulmonus ir dvasininkus. Pvz., mečetės buvo verčiamos naudoti kėdes, dauguma vyrų turėjo dėvėti vakarietiškus drabužius, o moterys – skatinamos atsisakyti hidžabo. Abi lytys buvo skatinamos bendrauti, pažeidžiant islamo lyčių atskyrimą. Įtampa prasiveržė 1935 m. Imamo Rezos šventykloje kaimiečiai sukilo ir šūkavo: „Šachas yra naujasis Jezidas“. Tūzinai žuvo, šimtai sužeista, kai kareiviai numalšino sukilimą.[25]
1943 m. Teherano konferencija garantavo Irano nepriklausomybę ir sienas. Tačiau sovietų kariai nesitraukė iš šiaurės vakarų Irano, kurstė maištus, rėmė trumpalaikes separatistines nacionalines valstybes Azerbaidžane, Irano Kurdistane iki 1945 m. Sovietai atsitraukė tik 1946 m. gegužę pažadėjus naftos koncesijas. Išvykus sovietams Iranas nugalėjo separatistines valstybes ir atšaukė koncesijas.
Mohamad-Reza šachas
Iš pradžių buvo manoma, kad Iranas taps konstitucine monarchija. Jaunasis šachas leido parlamentui turėti daug valdžios. Ankstyvaisiais valdymo metais jis rengė rinkimus, bet šie buvo korumpuoti. Parlamentas pasidarė nestabilus ir 1947–1951 m. pasikeitė 6 premjerai.
1951 m. kilo Abadano krizė, kai premjeras Mohamedas Mosadegas surinko pakankamai balsų nacionalizuoti Irano naftą. Nepaisant britų ekonominės blokados, nacionalizacija tęsėsi. Mosadegas buvo trumpam pašalintas 1952 m., bet šachas jį paskyrė iš naujo, nes žmonės sukilo, norėdami jį paremti. Po to jis trumpam ištrėmė šachą 1953 m. rugpjūtį po nepavykusio perversmo, kurį organizavo imperatoriškosios sargybos pulkininkas Nematola Nasiris. Netrukus rugpjūčio 19 d. buvęs generolas Fazlola Zahedis įvykdė sėkmingą perversmą, remiamas CŽV ir britų MI6 (Operacija „Ajaksas“). Perversmas ir juodoji propaganda prieš premjerą Mosadegą papiktino daugelį iraniečių. Mosadegas buvo suimtas ir teistas dėl išdavystės, bet buvo paskirtas namų areštas, o jo užsienio reikalų ministrui Hoseinui Fatemi įvykdyta mirties bausmė. Naujas premjeras Zahedi sutramdė šacho opoziciją, Nacionalinį frontą ir komunistus.
JAV rėmė šachą iki revoliucijos. Irano valdžia leido naftą išgauti tarptautiniam konsorciumui. Buvo sutarta, kad pelnas bus dalinamas per pusę, bet Iranas negalėjo audituoti sąskaitų. 1961 m. prasidėjo šacho Baltoji revoliucija, kuomet jis pradėjo žemės ūkio, ekonomines, socialines ir administracines reformas.
Reformos pagrindas buvo žemės reforma. Šalis buvo modernizuojama dideliais tempais, bet tai nepagerino gyventojų ekonominių sąlygų, o liberalumas piktino musulmonus. 1963 m. birželio pradžioje kilo kelių dienų riaušės, kai buvo suimtas Ajatola Chomeinis dėl kalbų prieš šachą.
Po dvejų metų nužudytas premjeras Hasanas Ali Mansuras ir vidaus slaptoji tarnyba SAVAK. Aštuntame XX a. dešimtmetyje iškilo tokios kairiosios grupuotės kaip Mujaheddin-e-Khalq, kurios puldinėjo užsienio taikinius Irane. Iki revoliucijos SAVAK nužudė beveik šimtą žmonių prieš revoliuciją ir daug daugiau kankino ir įkalino. Vis garsiau reiškėsi dvasininkija.
Dėl didelio karinio biudžeto Iranas tapo stipriausia šalimi regione. Santykiai su Iraku nebuvo geri, nes abi šalys norėjo Šat al Arabo upės. 1971 m. Iranas užėmė tris salas Persų įlankos žiotyse, o Irakas išvijo iraniečius iš šalies. 1973 m. Iranas nacionalizavo naftą ir neprisidėjo prie arabų naftos embargo Izraeliui ir Vakarų šalims, uždirbdamas didelį pelną.
Irano revoliucija pakeitė Iraną iš absoliučios monarchijos į Islamo respubliką. Ji prasidėjo 1978 m. sausį demonstracijomis ir baigėsi teokratinės konstitucijos patvirtinimu 1979 m. gruodį. Per tą laiką šachas paliko šalį, nes demonstracijos ir streikai paraližavo Iraną. 1979 m. vasario 1 d. į Iraną sugrįžo Ajatola Chomeinis ir jį Teherane pasitiko milijonai gerbėjų. Palavi dinastija žlugo vasario 11 d., kai armija pasiskelbė neutralia pralaimėjusi gatvių kovas partizanams. Iranas referendume buvo paskelbtas Islamo respublika 1979 m. balandžio 1 d.[26]
Revoliucionierių ideologija buvo populistinė, nacionalistinė ir paremta šiizmu. Unikali konstitucija paremta velayat-e faqih idėja, mintimi, kad visiems musulmonams reikia priežiūros, kurią atlieka juristai[27]. Chomeinis ėjo vyriausiojo juristo pareigas iki mirties 1989 m. Pramonė buvo nacionalizuota, mokyklos islamizuotos, vakarų įtaka uždrausta. Revoliucija sukėlė tiek teigiamą, tiek neigiamą susidomėjimą Islamu visame pasaulyje.
↑J.D. Vigne, J. Peters and D. Helmer, First Steps of Animal Domestication, Proceedings of the 9th Conference of the International Council of Archaeozoology, Durham, August 2002, ISBN 1-84217-121-6
↑„Iran, 8000–2000 BC“. The Timeline of Art History. The Metropolitan Museum of Art. 2000 m. spalio mėn. Suarchyvuotas originalas 2001-03-05. Nuoroda tikrinta 2008-08-09.
↑Helen Chapin Metz. Iran, a Country study. 1989. Original from the University of Michigan. pg 313. Emory C. Bogle. Islam: Origin and Belief. University of Texas Press. 1989. pg 145. Stanford Jay Shaw. History of the Ottoman Empire. Cambridge University Press. 1977. pg 77
↑Andrew J. Newman, Safavid Iran: Rebirth of a Persian Empire, I. B. Tauris (March 30, 2006)
↑Richard Tapper. „Shahsevan in Safavid Persia“, Bulletin of the School of Oriental and African Studies, University of London, Vol. 37, No. 3, 1974, p. 324
↑Lawrence Davidson, Arthur Goldschmid, „A Concise History of the Middle East“, Westview Press, 2006, p. 153
↑Michael P. Zirinsky; „Imperial Power and Dictatorship: Britain and the Rise of Reza Shah, 1921–1926“, International Journal of Middle East Studies 24 (1992), 639–663, Cambridge University Press
↑Bakhash, Shaul, Reign of the Ayatollahs : Iran and the Islamic Revolution by Shaul, Bakhash, Basic Books, c1984, p.22
.jpg)
