Leonas Prapuolenis

Leonas Prapuolenis

Gimė	1913 m. birželio 9 d. Daugėlaičiai, Kybartų valsčius
Mirė	1972 m. liepos 23 d. (59 metai) Čikaga, JAV
Sutuoktinis (-ė)	Birutė

Veikla	ekonomistas, politinis bei visuomenės veikėjas, rezistentas

Alma mater	1939 m. Klaipėdos prekybos institutas

Leonas Prapuolenis (1913 m. birželio 9 d. Daugėlaičiuose, Kybartų valsčius – 1972 m. liepos 23 d. Čikagoje, JAV) – Lietuvos ekonomistas, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis, 1941 m. birželio sukilimo vadas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas.

Biografija

Gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Leono tėvas Juozas Prapuolenis 1920 m. buvo išrinktas Kybartų burmistru ir šias pareigas ėjo iki pat sovietinės okupacijos. 1922 m. išlaikė stojamuosius egzaminus į Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos pirmąją klasę. 1923 m. buvo perkeltas į Kybartuose atsidariusią „Žiburio“ gimnaziją, kuri vėliau buvo reorganizuota į Kybartų „Žiburio“ aukštesniąją komercijos mokyklą. Nuo 1930 m. įsitraukė į moksleivių ateitininkų veiklą, 1931–1933 m. šiai veiklai vadovavo.

1933 m. baigęs Komercijos mokyklą įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto Ekonomikos skyrių. Studijuodamas įstojo į studentų ateitininkų korporaciją „Kęstutis“ ir studentų sporto klubą „Achilas“, kuriam iki 1934 m. rudens pirmininkavo. Buvo nusistatęs prieš tautininkų vyriausybės politiką.^[1]

1934 m. persikėlė studijuoti į Klaipėdoje įsteigtą Prekybos institutą, kurio baigęs pirmą kursą buvo pašauktas į karo tarnybą pulke. L. Prapuolenis pradėjo bylą, kad jam būtų suteikta teisė karinę prievolę atlikti Karo mokykloje. Leonas Prapuolenis bylą laimėjo ir 1936 m. baigė Karo mokyklą atsargos leitenantu. Grįžęs į Prekybos institutą organizavo įvairias antivyriausybines akcijas, dėl to 1938 m. gruodžio mėn. iš instituto buvo pašalintas, tačiau sudarius koalicinę tautininkų, krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų „Vieningo darbo vyriausybę“ su ministru pirmininku Jonu Černiumi^[2] priešakyje, buvo grąžintas į Šiaulius perkeltą institutą. Jį baigęs persikėlė į Kauną, kur 1939 m. pabaigoje drauge su dr. Adolfu Damušiu, dr. Pranu Padalskiu ir I.Dageliu įsteigė cheminių gaminių fabriką „Gulbė“. 1940 metų vasarą sovietinė Lietuvos valdžia „Gulbės“ vadovu paskyrė komunistą A. Majerį, ir nuo rugsėjo 1 dienos L. Prapuolenis buvo atleistas iš įmonės komercijos direktoriaus pareigų. Nuo tada L.Prapuolenis ėmė keisti gyvenamąsiais vietas ir įsijungė į antisovietinio pogrindžio veiklą.

Sovietams okupavus Lietuvą ir 1940 m. rugsėjo mėnesį išryškėjus neigiamam vyresnių politikų požiūriui į organizuoto pasipriešinimo veiklą, spalio 9 d. Kaune drauge su A. Damušiu, M. Pečiulioniu ir kitais aptarė veiklos būtinumą: sukurti platų pogrindžio penketukų tinklą, palaikant ryšius su majoro Vytauto Bulvičiaus organizuota Vilniaus grupe. Leonas Prapuolenis buvo pagrindinis ryšininkas tarp Kauno ir Vilniaus štabų, o NKVD areštavus beveik visą Vilniaus štabo vadovybę, tapo LAF'o vadovu ir vykdė LAF’o įgaliotinio prie Laikinosios vyriausybės pareigas. NKVD pradėjus LAF sukilėlių areštus, paskutines kelias dienas prieš karą pagrindiniai sukilimo vadovai L.Prapuolenis ir P.Žukauskas – Narutis slapstėsi Aleksoto įkalnėje prie funikulieriaus, dr. J.Urmano name. Prasidėjus Birželio sukilimui Leonas Prapuolenis, kaip sukilimo vadas, 1941 m. birželio 23 d. ryte, 9 val. 28 min. per sukilėlių užimtą radiofoną ir radijo stotį paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos atstatymo deklaraciją.

Vokiečiams uždraudus LAF’ą 1941 m. rudenį gestapo suimtas, įkalintas Tilžėje, gruodžio 19 d. uždarytas Dachau koncentracijos stovykloje. 1942 m. balandžio 7 d. Kazio Škirpos pastangomis iš lagerio išlaisvintas, perduotas policijos priežiūron Miunchene be teisės gyventi Lietuvoje. Nepaisydamas draudimų dalyvavo Lietuvių fronto (LF) veikloje rengiant programinius dokumentus, aptariant LF veiklos strategiją. 1944 m. rugsėjo 15 d. – spalio 8 d. buvo atvykęs į Rietavo pasitarimą, svarsčiusį tolesnės LF veiklos planus antrosios sovietų okupacijos metu, dalyvavo diskusijose. Bendradarbiavo laikraštyje „Į Laisvę“, „XX amžiuje“, „Studentų dienose“, 1948 - 1955 nuolatinis „Draugo“ korespondentas V. Vokietijoje.^[3]

Okupavus Lietuvą liko gyventi Vokietijoje, toliau aktyviai dalyvavo politinėje veikloje, dirbo Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete, buvo Europos Lietuvių fronto bičiulių sąjūdžio vicepirmininku, LFB vyr. tarybos nariu, LFB Čikagos apygardos pirmininku. 1952–1953 m. vienas iš septynių lietuvių aktyvistų, kuriuos pagal specialų planą MGB siekė sunaikinti.^[4] 1955 m. persikėlė į JAV, apsigyveno Čikagoje. Čia aktyviai dalyvavo išeivijos lietuvių organizacijų veikloje. Palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.^[5]

Įvertinimas

2001 m. Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius (po mirties) ^[6]

Atminimo įamžinimas

2009 m. birželio 20 d. VDU pastato (K. Donelaičio g. 52) antrajame aukšte atidengtas Birželio sukilimo vadovų portretų skulptūrinis bareljefas. Jame įamžinti šeši tarpukario VDU profesoriai ir studentai, svarbiausi Lietuvos aktyvistų fronto vadovai: Vytautas Bulvičius, Adolfas Damušis, Juozas Vėbra, Leonas Prapuolenis, Pilypas Narutis ir Juozas Ambrazevičius (skulpt. Stasys Žirgulis).^[7]