Mažoji Rusija


Ukrainos istorija
Rusia iki Kijevo Rusios (Rusios kaganatas)
Kijevo Rusia (Riurikaičiai)
Rusios kunigaikštystės:
Kijevas, Černigovas, Perejeslavas, Haličas-Voluinė
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Lenkijos karalystė:
Kijevo, Černigovo, Rusios, Voluinės, Belzo, Podolės, Braclavo vaivadijos
Kazokų etmonatas
Rusijos imperija (Mažoji Rusija):
Kijevo, Poltavos, Černigovo, Žitomiro, Podolės, Charkovo gubernijos
Ukrainos nepriklausomybės karai
VULR, ULR
Lenkija, TSRS (UTSR)
Ukraina
Ukrainos istoriniai regionai:
Priednieprė, Siverščina, Voluinė, Galicija, Priekarpatė, Podolė, Slobožanščina Ponto stepė, Karpatų Rusia

Mažoji Rusija arba Mažoji Rusia (rus. Малая Русь, Малая Россия, Малороссия) – regionas Rusijos imperijoje iki XX a. pradžios, apėmęs dalį dabartinės Ukrainos teritorijos.^[1] Carinėje Rusijoje oficialiuose dokumentuose, istoriniuose šaltiniuose taip buvo vadinama Ukraina. Terminas skirtingais laikotarpiais apėmė skirtingus regionus.

XIV a.: Galicija

Pagrindinis straipsnis – Raudonoji Rusia.

Ankstyviausias Mažosios Rusios paminėjimas yra 1303 m. graikiškas dokumentas, kuriame buvo įkuriama provoslaviška Galicijos metropolija. Ji apėmė 6 eparchijas ir buvo ten, kur dabar yra Vakarų Ukraina (istorinės Galicijos, Voluinės ir Chelmo žemės) bei pietų Baltarusija (Turovo-Pinsko žemė). Ši metropolija dar buvo vadinama Mažaja Rusia (gr. Μικρά Ῥωσία = Mikrá Rhōsía), kad atskirti nuo svarbiausios provoslavų metropolijos su centru Kijeve, kurią dar įvardindavo kaip Didžiąją Rusią (gr. Μεγάλη Ῥωσία = Megálē Rhōsía). 1361 m. šis Rusios atskyrimas į dvi dalis (didžiąją ir mažąją) buvo galutinai įteisintas per šias dvi metropolijas. Toks vieno etnoso žemių dalinimas į Didžiąją ir Mažąją viduramžių slavų kraštuose buvo paplitęs. Pvz. lenkų žemės irgi skirstėsi į Didžiąją ir Mažąją.

Didžiąją dalį šio regiono tuo metu valdė Haličo-Voluinės kunigaikštystė. 1335 m. vienas jos kunigaikščių, Jurijus II Boleslovas lotyniškame laiške Vokiečių ordino magistrui save įvardijo kaip dux totius Rusiæ Minoris (t. y. „Visos Mažosios Rusios kunigaikštis“).

XIV a. pabaigoje kunigaikštystei nustojus egzistuoti, nunyko ir Mažosios Rusios terminas. Nuo XV a. panašiai teritorijai įvardinti buvo pradėtas naudoti kitas terminas – Raudonoji Rusia.

XVII a.: ATR rytų slavų žemės

Pagrindinis straipsnis – Rusėnai.

Kuomet XV–XVI a. nusistovėjo istorinės Rusios (ir rytų slavų) žemių padalinimas tarp dviejų valstybių, LDK bei Abiejų Tautų Respublikos vakaruose ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės rytuose, Mažosios-Didžiosios Rusios perskyra vėl pradėtas vartoti. Šiuo atveju Mažąja Rusia buvo įvardijamos rytų slavų žemės, valdomos ATR, tuo tarpu Didžiąja – Maskvos valdomosios.

Todėl Mažoji Rusia pagal šią sampratą apėmė šiaurinę pusę dabartinės Ukrainos (buvusios Lenkijos karalystėje), ir visą dabartinę Baltarusiją bei aplinkines teritorijas Rusijoje bei Lietuvoje. Visos šios žemės buvo administruojamos Kijevo metropolijos. Ši samprata pirmiausia gimė ATR teritorijos slavų tarpe, ją neretai naudojo Kijevo metropolitai, siekdami konsoliduoti provoslavus tarpusavyje, prieš katalikų valdžią.

Lenkų ir lietuvių tarpe tam pačiam regionui įvardinti buvo naudojamas lotyniškas terminas Ruthenia. Jo gyventojai – rytų slavų kalba kalbantys provoslavai, buvo įvardijami Rutheni. Lietuviškoje istoriografijoje šiam bendram ukrainiečių-baltarusių etnosui įvardinti buvo pasiūlytas terminas rusėnai. Dėl ilgalaikės politinės izoliacijos nuo kitų rytų slavų žemių, šis etnosas gerokai skyrėsi nuo likusios dalies tiek savo kultūra, papročiais, tiek kalba.

XVII–XIX a.: Ukraina

1648 m. Chmelnickio sukilimo metu susikūrė pirmoji de facto nepriklausoma rusėnų valstybė, kuri apėmė Kijevo žemę ir Zaporožę. Tai buvo Kazokų etmonatas. Jos gyventojai savo teritoriją vadino Mažąja Rusija (Малороссия ar Малая Россия), o save laikė „mažarusiais“ (малороссы). 1654 m. Perejeslavo sutartimi Rusija perėmė Etmonatą savo globon, ir nuo to laiko Rusijos caras titulavosi „visos Didžiosios ir Mažosios Rusijos“ (Всея Великія и Малыя Россіи) valdovu. Tokiu būdu Mažąja Rusija pradėtos iš esmės vadinti tik pietinės, Rusijos globojamos, rusėnų žemės. Šiaurinis rusėnų arealas pradėtas vadinti Baltąja Rusija.

Kadangi Mažosios Rusijos terminas buvo grynai politinis (t. y. apibrėžiamas kaip Rusijos globojamos rusėnų žemės), jos teritorija keitėsi dėl tarptautinių sutarčių. Iš pradžių apėmusi visą Etmonatą, vėliau buvo taikoma tik Kairiakrantei Ukrainai (kuri galutinai liko Rusijai 1667 m. Andrusovo sutartimi). Į jos sąvoką ilgainiui įtraukta ir ukrainiečių kolonizuota Slobožanščina. XVIII a. pabaigoje per ATR padalinimus Rusija įgijo likusias pietines rusėnų žemes, ir jas visas traktavo kaip Mažąją Rusiją. Čia suformuotos gubernijos buvo šios:

Šiose gubernijose formavosi mažarusių tapatybė. Gyventojų surašymuose mažarusiai buvo įvardijami kaip atskiras nuo baltarusių ir didžiarusių (t. y. rusų) etnosas.

Tiesa, XIX a. tam pačiam regionui įvardinti atgimė ir kitas terminas, Ukraina, iš pradžių reiškęs pietinį Rusios pakraštį. XIX a. abu šie terminai buvo vartojami kaip sinonimai, nors „Ukraina“ buvo laikomas labiau poetišku ir susijusiu su nacionaliniu ukrainiečių atgimimu. Pvz. Tarasas Ševčenka savo kūryboje buvo linkęs vartoti terminą Ukraina, o savo asmeniniuose dienoraščiuose – Mažoji Rusija.^[2]

XX a. I pusėje Mažosios Rusijos terminas buvo išstumtas iš vartosenos, ir jį visiškai pakeitė „Ukraina“. Tiesa, į Ukrainos terminą tuo metu įtrauktos ir kitos teritorijos, kur ukrainiečiai (mažarusiai) sudarė daugumą (pirmiausia Naujoji Rusija).