Polibijus
1881 m. Klitoro mieste per kasinėjimus aptikta stela graikų politiko ir istoriko Polibijaus garbei
Gimė	~ 203 m. pr. m. e. m.
Mirė	~ 120 m. pr. m. e. m.
Tėvas	Likortas
Veikla	senovės graikų politinis veikėjas, istorikas, rašytojas.
Vikiteka	Polibijus

Polibijus (gr. Πολύβιος; lot. Polybius g. apie 203 m. pr. m. e. – m. apie 120 m. pr. m. e.) – senovės graikų politinis veikėjas, istorikas, rašytojas, gyvenęs III a. pab. – II a. 4-3 deš. pr. m. e.

Biografinių duomenų apie Polibijaus gyvenimą yra išlikę itin nedaug. Pats graikas savo veikale „Visuotinė istorija“ apie save pateikia negausias fragmentiškas žinias. Duomenų apie Polibijų ir jo gyvenimą yra išlikę graikų ir romėnų istorikų darbuose, graikų politiką minėjo Titas Livijus, Strabonas, Plinijus Vyresnysis, Plutarchas, Pauzanijas, Amianas Marcelinas ir kiti Antikos rašytojai.

Polibijus gimė kilmingoje graikų politinio veikėjo Likorto šeimoje Megalopolio mieste, Pietų Arkadijoje. Polibijaus tėvas Likortas buvo įtakingas Achajų sąjungos politinis veikėjas bei įžymus karo strategas. Duomenų apie tikslią Polibijaus gimimo datą neišliko. Istoriografijoje vyrauja įvairios nuomonės, tad graikų politiko ir istoriko gimimas dažnai datuojamas su penkerių – dvidešimties metų paklaida. Vienintelis mūsų dienas pasiekęs liudijimas apie Polibijaus amžių priklauso Pseudo – Lukianui, kuris rašė, kad „Polibijus, Likorto sūnus iš Megalopolio, grįždamas iš lauko, nukrito nuo žirgo ir nuo to susirgęs mirė, būdamas aštuoniasdešimt dvejų metų amžiaus“. Atsižvelgiant į Pseudo – Lukiano darbe aptinkamus chronologinius netikslumus, rašytojo pranešimas apie Polibijaus amžių vertinamas atsargiai.

Pats Polibijus savo „Visuotinėje istorijoje“ užsimena, jog 181–180 m. pr. m. e., kada jis buvo paskirtas su pasiuntinybe į Egiptą, pagal Achajos sąjungos įstatymus dar nebuvo pasiekęs amžiaus, leidžiančio vykdyti rimtas valstybines pareigas. Tačiau ir ši Polibijaus užuomina neatskleidžia tikslesnės graikų istoriko gimimo datos dėl to, jog nėra žinoma, kokio amžiaus vyrai, trisdešimtmečiai ar keturiasdešimtmečiai, galėdavo aktyviai dalyvauti sąjungos politinėje veikloje. Istorikų pastangos nustatyti Polibijaus gimimo datą remiantis antraeiliais šaltiniais taip pat nedavė apčiuopiamų rezultatų, dėl to graikų politiko ir istoriko gimimą derėtų datuoti paskutiniuoju III a. pr. m. e. dešimtmečiu.

Žinių apie Polibijaus išsilavinimą bei jaunystę taip pat neišliko. Manoma, kad Polibijaus išsilavinimas turėjęs būti kaip ir visų graikų kilmingųjų vaikų. Būsimasis politikas turėjo pereiti visą trijų pakopų graikų lavinimo sistemą. Visų pirma graikų berniukai buvo mokomi gramatikos, t. y. skaitymo, rašymo ir skaičiavimo, susipažindavo su garsiausiais graikų literatūros kūriniais. Vėliau, vadovaujami muzikos mokytojo, jaunuoliai mokydavosi dainavimo meno, chore ar solo atlikdavo įvairias giesmes dievų garbei, mokydavosi skambinti lyra ar kitu instrumentu. Paskutinioji graikų švietimo sistemos pakopa – gimnastika. Gimnastikos mokytojai, vadinami pedotribais, graikų berniukus lavindavo specialiai tam įkurtose įstaigose – palestrose arba gimnazijose. Čia jaunuoliai varžydavosi bėgime, šuoliuose į tolį, disko ir ieties mėtime bei kitose sporto šakose. Polibijus, greičiausiai kaip ir daugelis jo amžininkų, visų pirma buvo apmokytas gramatikos ir muzikos. Išskirtinį dėmesį Polibijus teikė muzikai. Remdamasis tradicine muzikos traktuote Antikoje, Polibijus savo „Visuotinėje istorijoje“ ne kartą užsimena apie muzikos svarbą žmogaus išsilavinimui bei dorybingumui. Vienoje savo kūrinio dalyje rašytojas išsamiai aptaria muzikinį lavinimą bei pabrėžia jo gilias tradicijas savo gimtajame krašte – Arkadijoje, kur, pasak Polibijaus, buvo priimta, kad muzika užsiiminėtų ne tik vaikai, bet ir jaunuoliai iki trisdešimties metų amžiaus.

Polibijus buvo aukštos erudicijos žmogus. Jam puikiai buvo žinomi visi graikų literatūros šedevrai, ne kartą „Visuotinėje istorijoje“ yra cituojama Homero "Odisėja" ir "Iliada", taip pat Hesiodo, Simonido, Pindaro, Euripido ir kitų graikų kūriniai. Polibijus buvo puikus ir tuometinės istoriografijos žinovas. Nors jo kūrinyje graikų istoriografijos korifėjai, tokie kaip Herodotas ir Ksenofontas, yra minimi gana retai (Polibijus Tukidido neminėjo), tyrinėtojų nuomone, šie padarę didžiulę įtaką Polibijaus istorijos rašymui ir joje vartojamai terminijai.

Graikų istorikas buvo susipažinęs ne tik su senaisiais graikų istoriografijos tėvais. Polibijus gana gerai išmanė savo amžininkų, helėninio laikotarpio istorikų darbus, jam buvo žinoma tuometinė graikų (Euforas, Timajas, Aratas ir kt.) ir romėnų (Fabijus Piktoras ir Aulas Postumijus Albina) istoriografija. Būsimasis istorikas gerai išmanė ir graikiškos retorikos teoriją, kuri padarė didžiulę įtaką didžiausiam Polibijaus veikalui – „Visuotinei istorijai“.

Didžiausi graikų politiko ir istoriko pomėgiai buvę medžioklė bei jodinėjimas. Tai buvo tradiciniai graikų aristokratijos laisvalaikio užsiėmimai, kurių Polibijus neišsižadėjo iki pat savo gyvenimo saulėlydžio.

Po trijų pakopų lavinimo sistemos visi graikų berniukai turėdavo dalyvauti privalomose kariniuose mokymuose. Skurdžiausių graikų sūnūs čia tapdavo lengvaisiais pėstininkais, vidutinio socialinio sluoksnio graikų atžalos – sunkiaisiais pėstininkais, na, o turtingųjų ir kilmingųjų atstovai tarnaudavo kavalerijos gretose. Karinis išsilavinimas reikalavo ir teorinių žinių. Dėl to Polibijus turėjo išmanyti karinę topografiją, astronomiją, matematiką bei geometriją. Tarytum tai patvirtindamas, pats Polibijus savo „Visuotinėje istorijoje“ prasitaria mokęsis geometrijos. Išsamūs istoriko pasakojimai apie sritis, kur vykdavo kariniai konfliktai, taip pat liudija apie puikias Polibijaus topografijos ir astronomijos žinias. Vėliau Polibijus išgarsėjo kaip puikus karinės teorijos specialistas. „Visuotinėje istorijoje“ yra išlikusios mūsų laikų nepasiekusio Polibijaus veikalo „Apie taktiką“ ištraukos. Minėtas kūrinys apie karo meną buvo gerai žinomas ir vėlyvesnio laikotarpio karo reikalų žinovams.

Būsimasis „Visuotinės istorijos“ autorius nuo pat mažens buvo ruošiamas valstybinei tarnybai. Polibijaus tėvas Likortas ilgą laiką užėmė aukščiausias graikų Achajų politinės lygos pareigybes, t. y. net keturis kartus buvo išrinktas Achajų sąjungos strategu. Apie Polibijaus tėvo politinę veiklą yra žinoma nuo 192 m. pr. m. e., kada Likortas, tuo metu buvęs sąjungos hiparchu, sėkmingai vedė karinius veiksmus prieš Spartos tironą Nabisą. Vėliau Likortui teko dalyvauti pasiuntinybėse į Romą ir Aleksandriją. Apie 182 m. pr. m. e., trečiąkart tapęs vyriausiuoju sąjungos strategu, Likortas sugebėjo į Achajų sąjungą įtraukti tam besipriešinančią Meseniją.

Polibijaus politinės karjeros pradžia šaltiniuose užfiksuota 180 m. pr. m. e. Jaunasis politikas drauge su savo tėvu buvo paskirtas pasiuntiniu į Egiptą. Sužinojus apie Egipto valdovo Ptolomėjaus V mirtį, pasiuntinių kelionė buvo atšaukta. Rimtoji Polibijaus politinė veikla prasideda 169 m. pr. m. e. ir yra glaudžiai susijusi su Trečiuoju Makedonijos karu (171–167 m. pr. m. e.).

Trečiojo Makedonijos karo išvakarėse Achajų sąjungos užsienio politikos kursas buvo nukreiptas Makedonijos ir Romos pusiausvyros išlaikymui. Achajų sąjungos valdžioje tuo metu dominavo Likorto „partija“, nesėkmingai siekusi užmegzti draugiškus santykius su Makedonijos valdovu Persėju bei išlaikyti nepriklausomybę nuo vis energingiau į Peloponeso vidaus reikalus besikišančių romėnų. Trečiojo Makedonijos karo įvykiai gana plačiai yra išdėstyta Polibijaus „Visuotinėje istorijoje“ (XXII, XXV, XXVII, XXX knygose). Anot istoriko, Makedonijos ir Romos kare Achajų sąjunga siekusi neutralios pozicijos išsaugojimo. Nesikišimo taktika buvo būdinga daugeliui graikų valstybių, supratusių, kad Makedonijos ar Romos pergalė kare taps realia grėsme Peloponeso valstybių nepriklausomybei. Neutraliteto politinio kurso iniciatoriumi Polibijus įvardija savo tėvą Likortą.

Per pirmuosius karo metus romėnai perprato graikų poziciją bei puikiai nutuokė apie jiems nepalankių politinių jėgų vyravimą Achajų sąjungoje. Karo pradžioje, romėnams pareikalavus graikų paramos, graikai Romos legionams į pagalbą Chalkidės apsaugai pasiuntė vos tūkstantį karių. Vėliau, spaudžiant romėnams, papildomai buvo suteikta pusantro tūkstančio lengvai ginkluotų vyrų parama. Žinant, kad tuo metu Achajų sąjungai priklausė 30 – 40 tūkstančių kariuomenė, jų pagalba romėnams gali būti vertintina kaip simbolinė. Patyrę graikų nuotaikas bei perpratę sąjungos strategiją, romėnai be gailesčio pradėjo siaubti graikų miestus. 169 m. pr. m. e. karo veiksmai, vadovaujami romėnų konsulo Kvinto Marcijaus Filipo, persikėlė į Makedoniją. Pasikeitusi situacija bei išaugęs romėnų pranašumas kare su Makedonija nulėmė Achajų sąjungos pozicijos pasikeitimą Romos atžvilgiu.

169 m. pr. m. e. Achajų sąjungos strategu tapo Archontas, o Likorto sūnus Polibijus buvo išrinktas užimti antras pagal svarbą karines pareigas lygoje – jis tapo Achajų sąjungos kavalerijos vadovu – hiparchu. Tais pačiais metais romėnų Tesalijos prokonsulas Aulas Hostilijus suruošė Romos atstovų pasiuntinybę į graikų polius, kuri, savo ruožtu, turėjo pareikšti nepasitenkinimą graikų vedama neutraliteto politika bei pareikalauti realios Achajų sąjungos pagalbos kare su Makedonija. Šįkart achajiečiai nusprendė vykdyti įsipareigojimus romėnams, suruošę graikų karinę ekspediciją. Vadovavimas kariuomenei buvo patikėtas Archontui. Norėdami graikų karinius dalinius sujungti su konsulo Kvinto Marcijaus Filipo legionais, Achajos sąjungos susirinkimas nusprendė prieš tai surengti achajiečių pasiuntinybę, kuri turėjo paruošti dviejų kariuomenių susitikimą. Pasiuntinybės vadovu buvo paskirtas Polibijus, jam taip pat buvo patikėti kariuomenės aprūpinimo reikalai. Polibijaus vadovaujama pasiuntinių grupė delsė susitikti su romėnų karvedžiu, tai galėjo lemti laikinos Marcijaus Filipo nesėkmės kovose su makedonais. Kai galų gale Polibijui pavyko susitikti su romėnų konsulu, išvedančiu legionus iš Tesalijos, Marcijus Filipas nusprendė atsisakyti Achajų sąjungos pagalbos. Polibijui ilgesniam laikui pasilikus romėnų konsulo draugijoje, pasiuntinybė išvyko pranešti džiugių naujienų achajiečiams. Nėra aišku, kodėl Polibijus nusprendė užsilaikyti romėnų legionų stovykloje. Galbūt tai buvo asmeninė Polibijaus iniciatyva, demonstravusi graikų politiko domėjimąsi kariniais reikalais. Kaip ten bebūtų, Polibijui, būnant greta Marcijaus Filipo, pavyko išvengti graikų kariuomenės siuntimo į Epyrą, kurio primygtinai reikalavo romėnų pretorius Apijus Klaudijus Centonas. Nors Achajų sąjungai pavyko įgyvendinti svarbiausią neutraliteto sąlygą – karine jėga neremti nė vienos iš kariaujančių pusių, tačiau ši nesikišimo politika neišgelbėjo graikų polių nuo romėnų pergalės prieš Makedoniją bei su ja susijusių liūdnų pasekmių visiems Balkanams.

168 m. pr. m. e. įvyko lemiamas romėnų ir makedonų kariuomenių susirėmimas Pidnos mūšyje. Jame pergalę šventė romėnų legionai, vadovaujami konsulo Emilijo Paulo. Kautynės ties Pidna reiškė romėnų pergalę ne tik prieš makedonus, bet ir prieš graikų polių savarankiškumą. 167 m. pr. m. e. baigėsi paskutinieji karo veiksmai. Emilijus Paulas ir Romos senato komisija ėmėsi Makedonijos ir Ilyrijos valdymo reorganizavimo darbų. Kai kurie graikų poliai prarado dalį teritorijos, imta persekioti buvusius romėnų priešus bei besipriešinančius Romos vykdomai politikai Balkanuose. Tuo metu Achajų sąjungoje įsigalėjo proromėniškos partijos atstovai, vadovaujami patyrusio achajiečių sąjungos politinio veikėjo Kalikrato. Kalikratas buvo aršiausias Likorto oponentas, praktiškai dar nuo 180–170 m. pr. m. e. vadovavęs Achajų sąjungai. Deja, šaltinių trūkumas neleidžia atkurti dviejų Achajų sąjungos partijų kovos.

Nuo 167 m. pr. m. e. Kalikratas drauge su savo šalininkais ėmėsi aktyvių veiksmų prieš achajiečių politikus, kurie karo metais siekė neutralios graikų polių padėties išsaugojimo. Kalikratas skelbė, jog sąjungos vadovybė Trečiojo Makedonijos karo metais bendradarbiavo bei rėmė makedonų valdovą Persėją. Naujasis sąjungos strategas Ksenonas paneigė Kalikrato pareiškimus bei teigė, jog senosios sąjungos vadovybės atstovai bet kuriame teisme, nesvarbu kur, Graikijoje ar Romoje jis vyktų, galį įrodyti tuos kaltinimus esant melagingus. Romėnams nepavykus rasti jokios Achajų sąjungą kompromituojančios medžiagos Makedonijos valdovo archyve, buvo pasinaudota Kalikrato partijos propaganda ir Ksenono pareiškimais. Pažadėję surengti graikų politinių veikėjų teismą, romėnai į Italiją ištrėmė maždaug tūkstantį įtakingiausių Achajų sąjungos politikų. Į tremiamųjų sąrašą pateko ir Polibijus, kuris 167 m. pr. m. e. vasaros pabaigoje buvo atgabentas Romon.

Dėl seniai užmegztos pažinties su Persėjo nugalėtojo Emilijo Paulo šeima Polibijui pasisekė pasilikti Romoje, jis tapo romėnų karvedžio sūnų mokytoju. Nėra žinoma, kada graikų politikas susipažino su Emilijų šeima. Pats Polibijus rašo, kad jo asmeninė pažintis su Emiliju Paulu prasidėjusi po to, kai būsimasis istorikas perdavęs kelias knygas makedonų karaliaus nugalėtojui bei jas su juo aptaręs. Tai, kad Polibijui buvo suteikta galimybė tapti Emilijų šeimos mokytoju, buvo Emilijo Paulo sūnų – Fabijaus Maksimo ir Scipiono Emiliano – nuopelnas. Būdamas kilmingos romėnų šeimos mokytoju, Polibijus bent iš dalies galėjo koreguoti savo tremtinio statusą bei jam derančius apribojimus. Šaltiniai liudija, kad Polibijus ne tik mokė jaunąsias Emilijų šeimos atžalas, dalinosi su jomis gausiomis karinėmis ir politinėmis žiniomis, bet ir neatsisakė savo didžiausių pomėgių – kelionių ir medžioklės. Tad graikų politikui, į romėnų žemes atgabentam kaip tremtiniui, buvo suteikta nemažai laisvės, jis netgi galėjo beveik nevaržomas keliauti po Apeninų pusiasalį.

Tremtis Polibijui visų pirma reiškė jo politinės veiklos nutraukimą. Tad, būdamas tikras graikas, buvęs politikas ėmėsi literato darbo. Spėjama, kad Romoje Polibijus rašė Achajų sąjungos istoriją. Aprašydamas romėnų karą su makedonų karaliumi Persėju, Polibijus greičiausiai rėmėsi savo dienoraščio užrašais bei žinoma atsiminimais. Tačiau Polibijus buvo užsiėmęs ne tik mokytojo pareigomis ir literatūrine veikla. Atsidūręs tuometinio pasaulio politiniame centre – Romoje, Polibijus stengėsi perprasti Romos valdymo ypatumus, jos valstybinę santvarką, akylai stebėjo vykstančius procesus politiniame gyvenime. Polibijui atsivėrė ir kitų Romos kilmingųjų namų duris. Jis susipažino su Scipionų, Kornelijų, Fabijų šeimų atstovais, užmezgė santykius su įtakingiausiais Romos politikais ir visuomenės veikėjais.

Buvęs Achajų sąjungos hiparchas Romoje nenutraukė net ir aktyvios politinės veiklos. Vienas ryškiausių Polibijaus aktyvaus gyvenimo Romoje epizodų yra Seleuko V Filopatoro sūnaus Demetrijaus, buvusio romėnų nelaisvėje, pabėgimo organizavimas.

Demetrijaus pabėgimas į Rytus yra atpasakotas kai kuriose Polibijaus „Visuotinės istorijos“ fragmentuose. Dar vaikystėje Demetrijus tapo romėnų įkaitu. Mirus Seleukidų valstybės karaliui Antiochui IV, Demetrijus du kartus buvo kreipęsis į Romos valdžią, prašydamas leidimo grįžti namo į rytus. Romėnų senatas nepatenkino nė vieno Demetrijaus prašymo. Romėnams buvo naudingiau išlaikyti Seleukidų valstybėje susidariusią situaciją – tuo metu valstybės sostą užėmė mažametis Demetrijaus dėdės Antiocho IV sūnus – Antiochas V.

Demetrijus, pasitaręs su Polibijumi bei gavęs pastarojo patarimą įgyvendinti pabėgimo planą, nusprendė sprukti iš Romos. Naudodamasis pažintimi su Ptolemėjo VI pasiuntiniu Menilu, pats Polibijus ėmėsi aktyviai organizuoti Seleukidų dinastijos atstovo pabėgimą. 162 m. pr. m. e. Demetrijus sėkmingai pabėgo iš Romos bei tais pačiais metais tapo Seleukidų valstybės valdovu.

Kas galėjo remti Polibijų šioje akcijoje nežinia. Galimas daiktas, kad buvusį Achajų sąjungos hiparchą rėmė Scipionų giminė, kuri 60-aisiais II a. pr. m. e. metais buvo opozicija tuo metu Romą valdžiusiai „Fulvijų partijai“. Polibijus greičiausiai aktyviai dalyvavo ir romėnų – graikų politikos santykiuose, kadangi ne kartą graikų pasiuntinybės Romoje prašė graikų tremtinių išlaisvinimo, visada pabrėždamos norą susigrąžinti Polibijų ir Stratijų.

Polibijaus mokinio bei gero draugo Scipiono Emiliano pastangomis 150 m. pr. m. e. buvo išlaisvinti Achajų sąjungos politikai tremtiniai. Scipionas Jaunesnysis paprašė to meto itin įtakingo romėnų politiko Marko Porcijaus Katono pagalbos. Senato posėdyje, siekdamas galų gale įtikinti Romos politikus išlaisvinti graikų belaisvius, Katonas karčia ironija prabylo: „Tarytum nežinodami, kuo užsiimti, mes visą dieną sėdime ir aptarinėjame, mūsų ar graikų duobkasiai palaidos helėnų senius“. Garsiojo romėnų žodžiuose nuskambėjo liūdna tiesa: pasak istoriko Pausanijaus, iš buvusio tūkstančio belaisvių gyvi bebuvo likę tik trys šimtai garbingo amžiaus graikų. 150 m. pr. m. e., po 17 metų nelaisvės, graikų tremtiniams buvo leista grįžti į gimtąją Heladą.

Nežinia, ar Polibijui iškart pavyko įsitraukti į Graikijos politinį gyvenimą, tačiau jau 147 m. pr. m. e. Polibijus, kviečiamas buvusio savo mokinio Scipiono Emiliano, išvyko į Trečiąjį pūnų karą. Istorikas atsidūrė prie Kartaginos sienų, dalyvavo miesto Megaros kvartalo ir uosto užėmime bei savo akimis stebėjo galutinį Kartaginos šturmą. Polibijaus dalyvavimas kare patvirtina jo karinių žinių vertę bei jo įtaką tuo metu jau romėnų karvedžiu tapusiam Scipionui Emilianui, pramintam Afrikiečiu Jaunesniuoju.

Tebevykstant Trečiajam pūnų karui, buvo surengta jūrinė ekspedicija ties Šiaurės Afrika. Ji buvo organizuota tuometinio Afrikos konsulo Scipiono Emiliano pastangomis bei būtent jo dėka joje dalyvavo Polibijus. Nors mokslininkai pabrėžė išskirtinai pažintinį ekspedicijos charakterį, yra pakankamai aišku, jog Romos skverbimasis į Šiaurės Afriką buvo nulemtas tiek ekonominiais, tiek ir kariniais tikslais. Iki šių dienų tiksliai nėra žinoma, kelintais metais buvo surengta ši romėnų ekspedicija.

Jau 146 m. rudenį Polibijus buvo Graikijoje. Pastarasis graikų istoriko ir politiko gyvenimo laikotarpis glaudžiai susijęs su tuo metu Graikijoje prasidėjusiu paskutiniuoju Achajų sąjungos sukilimu prieš romėnų valdžią. Achajos pasipriešinimas buvo nuslopintas. Roma negailestingai nubaudė sukilusias sritis: graikų karvedžiams buvo įvykdytos mirties bausmės, gyventojai parduoti vergijon, graikams paskirtos milžiniškos piniginės baudos, nugriauti kai kurių polių kariniai įtvirtinimai, vyrams uždrausta nešiotis ginklus. Romėnų dešimties vyrų (decemvirų) komisija iš esmės pertvarkė Graikijos valdymo sistemą, buvo uždraustos federalinės polių sąjungos. Kiek vėliau buvo atsisakyta piniginių baudų bei draudimo poliams kurti federalines sąjungas. Vis dėlto graikams tebereikėjo mokėti mokesčius romėnas, taip pat buvo apribotos jų nuosavybės teisės. Daugelyje graikų polių buvo uždrausta demokratinė santvarka.

Tuo metu Polibijus buvo romėnų konsulo Mumijaus svitos narys. Įvykusį nesėkmingą sukilimą graikų politikas traktavo kaip didelę nelaimę, tad naudodamasis savo ryšiais romėnų aplinkoje, stengėsi kuo daugiau padėti pralaimėjusiems achajiečiams. Polibijui buvo patikėta spręsti iškylančius prieštaravimus Achajos teisme. Taip pat romėnai Polibijui patikėjo sukurti visuomeninės teisėtvarkos įstatymus Achajų sąjungoje.

Apie paskutiniuosius Polibijaus gyvenimo metus duomenų yra labai nedaug. Polibijus ir toliau tebepalaikė artimus santykius su romėnų politikais, tebebuvo Scipiono Emiliano patarėju ir rėmėju, vieną kartą vyko į Romą ir galbūt netgi dalyvavo Emiliano kelionėse į rytus ir Ispaniją. Žinoma, jis teberašė svarbiausią savo kūrinį – „Visuotinę istoriją“.

Šiuo metu nėra žinoma tiksli Polibijaus mirties data bei priežastis, taip pat neišliko jokių liudijimų apie graikų politiko ir istoriko palikuonis. Išlikusių šaltinių žiniomis paskutinieji Polibijaus gyvenimo metai minimi apie 133–132 m. pr. m. e.

Žinomi Polibijaus literatūriniai darbai:

• Filopomeno biografija (neišliko);
• "Apie taktiką" (iš dalies išliko);
• monografija apie Numantijos karą (neišliko);
• "Visuotinė istorija" arba "Istorijos" (iš dalies išliko).

Polibijus parašė net kelis kūrinius, tačiau iki mūsų dienų dauguma jų neišliko. Ankstyviausias graikų istoriko kūrinys buvo biografinis graikų politiko Filopomeno gyvenimo aprašymas, kuriuo kaip šaltiniu naudojosi pats Plutarchas. Deja, šių dienų šis Polibijaus kūrinys nepasiekė. Būdamas geras ir smalsus karo reikalų žinovas, dar jaunystėje Polibijus parašė darbą apie graikų ir romėnų karo meną. Dažniausiai šis veikalas yra vadinamas „Apie taktiką“. Pastarasis kūrinys taip pat neišliko, tačiau jo ištraukų galime aptikti didžiausiame Polibijaus literatūrinės veiklos pasiekime – jo „Visuotinėje istorijoje“. Kitas neišlikęs graikų istoriko darbas – monografija apie Numantino karą, kuriame 134–133 m. pr. m. e. drauge su Scipionu Emilianu galėjo dalyvauti ir pats Polibijus.

Svarbiausias Polibijaus darbas „Visuotinė istorija“ buvo sudarytas iš 40 tomų, išliko vos 5. Kūrinyje pasakojama visa Viduržemio jūros regiono istoriją nuo 220 m. pr. m. e. iki 146 m. pr. m. e. Iš tiesų Polibijus nerašė praeities istorijos, jis buvo savo laikmečio liudininkas, kuris savaip interpretavo amžininkų darbus bei tuo metu vykusius politinius procesus. Polibijus stengėsi rašyti ne konkrečios valstybės istoriją, o aprėpti visą tuometinio Antikos pasaulio raidos paveikslą. Tai, kad Polibijui buvo svarbu perteikti pasaulinę istoriją, yra glaudžiai susiję su II a. pr. m. e. vykusiais politiniais procesais Viduržemio jūros regione. Auganti Romos respublikos galybė, jos pergalės prieš Kartaginą ir Makedoniją demonstravo naujos, iki tol nematytos hegemonijos augimą Antikos pasaulyje. Polibijus suprato, jog Viduržemio pasaulis ateityje priklausys Romos viešpatavimui, dėl to jam buvo itin svarbu parodyti ne tik Romos tam tikrą pranašumą valstybės valdymo sistemoje, bet ir demonstruoti visų pirma Antikos pasaulio vienovę bei bendrumą, neskaldant jo į lokalias atskirų valstybių istorijas. Polibijus skyrė įvykių priežastis ir pretekstus, istorinius reiškinius aiškino jų tarpusavio sąryšiu, tačiau lemties vaidmuo galutinai atmestas nebuvo. Graikas kritiškai vertino kai kuriuos šaltinius ir liudininkų pasakojimus, taip pat didelę reikšmę skyrė asmenybės vaidmeniui istorijoje. Išlikusiose penkiose knygose pasakojami Pūnų karų įvykiai, baigiant Kanų mūšiu.

Polibijaus "Visuotine istorija" plačiai naudojosi Titas Livijus, taip pat ja rėmėsi daugelis vėlyvesnių laikų Antikos istorikų. Naujaisiais laikais "Visuotinei istorijai" didelį dėmesį savo darbuose skyrė N. Makiavelis ir Š. L. Monteskje.

• Polibijaus "Visuotinė istorija":
  • Perseus Project: anglų ir graikų kalbomis;
  • at "LacusCurtius": W. R. Paton vertimas į anglų kalbą (Loeb edition);
  • pirmasis tomas rusų kalba;
  • F. G. Miščenko viso kūrinio vertimas į rusų kalbą.
• http://www.kursach.com/biblio/0030007/000.htm – С. Б. Мирзаев. Полибий (rusų kalba).
• http://www.petrsu.ru/Chairs/GenHist/polybius.html Archyvuota kopija 2007-12-24 iš Wayback Machine projekto. – Г. С. Самохина. Полибий: судьба греческого политика и историка в условиях римской экспансии (rusų kalba).